„Aš nežinojau, kas yra užuojauta ar liūdesys. Jie mus nuo pat vaikystės mokė taip, kad mes nesugebėtume turėti įprastų žmogiškų emocijų. Tik dabar, pabėgęs, mokausi jas jausti. Rodos, tik dabar tampu žmogumi“, – kalbėjo 30 metų Shinas Dong-hyukas. Jis – vienintelis žinomas asmuo, sugebėjęs likti gyvas, kai pabėgo iš visiškos kontrolės zonos stovyklos Šiaurės Korėjoje.
Nuo pat ankstyvos jaunystės jis mokėsi išgyventi bet kokia kaina. Vaikinui yra tekę valgyti žiurkes, tarakonus, muses. „Kartą kareivis liepė rinktis: būti primuštam ar kentėti alkį. Pasirinkau būti sumuštas. Nėra nieko baisiau už badą“, – pasakojo jis.
Pavasarį apie šį pabėgėlį sukurtas biografinis filmas „Lageris 14: visiškos kontrolės zona“ pelnė pagrindinį prizą Geriausios kūrybinės dokumentikos kategorijoje Ženevoje vykusiame filmų žmogaus teisių tematika festivalyje. „Vis dar nežinau, liūdėti ar džiaugtis, gavus šį apdovanojimą“, – tokiais žodžiais Europos Parlamente vykusioje konferencijoje apie žmogaus teisių pažeidimus Šiaurės Korėjoje savo kalbą pradėjo Shinas Dong-hyukas.
Rūstus likimas, švelnūs bruožai
Prieš renginį buvome paprašyti nefotografuoti. Saugumo sumetimais. Tai sužadino mano vaizduotę.
Ilgai dairiausi bandydama atspėti, kuris gi čia tas garsusis Shinas Dong-hyukas. Žmogus, per pirmuosius 25-erius savo gyvenimo metus patyręs daugiau nei aš per visą gyvenimą susapnuosiu košmaruose.
Tikėjausi žemo, gal kiek sukumpusio vyruko aptriušusiais džinsais. Jau jam pradėjus savo įžanginę kalbą, aš vis dar ieškojau akimis. Iš pirmo žvilgsnio, jis niekuo neišsiskyrė iš kostiumuotų politikų minios.
Šnekėjo lėtai – lyg duodamas laiko vertėjui. Mat kalbėjo korėjietiškai. Bendraudamas su šalia sėdėjusia parlamentare Anna Rosbach guviai šypsojosi. Kartais lyg susigėsdavo ir vis atsiprašinėdavo kaskart pamiršęs išjungti mikrofoną.
Tik jau konferencijai įpusėjus, galėjai suprasi, kad tokie renginiai jam – didelis iššūkis. Vaikinas pradėjo dangstyti veidą rankomis, kūprintis. Pavargo.
Vis dėlto per visą renginį negalėjau atitraukti nuo jo akių. Dar dabar nesuprantu, ką suvokti buvo sunkiau: milžinišką mūsų patirčių skirtumą ar kaip po tiek patirto žiaurumo jis gali būti tokių švelnių veido bruožų.
Laisvė – tai virta vištiena
Kaip jis suvokia pasaulį? Ką mato žiūrėdamas į tą minią susirinkusių klausytojų? Laisvus pasaulio piliečius? O gal per gero gyvenimo išlepintus naivuolius? Ką jis jaučia? Tūkstančiai klausimų nedavė man ramybės. Kai kurie taip ir liko neatsakyti, tačiau keletą jų Shinas Dong-hyukas aptarė konferencijoje.
Gimė jis liūdnai pagarsėjusioje 14-oje stovykloje, 80 km nuo Šiaurės Korėjos (24,5 mln. gyventojų) sostinės Pchenjano. Ten jis buvo baudžiamas už politinius savo tėvų prasižengimus.
Pabėgimą su draugu Parku jis pradėjo planuoti prisiklausęs istorijų apie pasaulį už stovyklos ribų. Labiausiai jį sužavėjo ir pabėgimo planus kurti paskatino istorijos apie maisto įvairovę. „Man laisvė vis dar asocijuojasi su virta vištiena“, – atskleidė Shinas Dong-hyukas.
2005 metų sausio 2 dieną du draugai buvo paskirti dirbti netoli elektrifikuotos tvoros kalno viršūnėje.
Jie ištaikė akimirką, kai aplink nebuvo jokių sargybinių, ir pabandė tvorą perlipti. Parkui kelionė laisvės link ten ir baigėsi – jį nutrenkė elektra. Shinas Dong-hyukas pasinaudojo savo draugo kūnu kaip skydu nuo jos.
Pavyko – jis ištrūko. Nors ir neteko gero draugo. Šalia buvusioje daržinėje radęs seną karinę uniformą, persirengė. Apsimetęs kareiviu jis nuvyko iki pat Kinijos.
Ten gyveno dvejus metus, slapstydamasis kalnuose ir dirbdamas fermose. „Tai šaliai nieko nejaučiu. Ten vežamos Šiaurės Korėjos moterys, kurių kainos kinta priklausomai nuo amžiaus. Dabar pat, mums čia kalbantis, jos yra vežamos ir parduodamos, kad jas išnaudotų. Ši veikla yra remiama Šiaurės Korėjos vyriausybės“, – su vos jaučiama pykčio gaidele kalbėjo Shinas Dong-hyukas.
Galiausiai jis pasiekė Šanchajų, ten netikėtai sutiko žurnalistą iš Pietų Korėjos. Šis nuvedė vaikiną į P. Korėjos konsulatą.
Klaidos kaina – motinos ir brolio mirtys
Shinas Dong-hyukas pirmą kartą gyvenime galėjo jaustis visiškai laisvas. Tikriausiai jau vien dėl to, kad gavo į valias prisikirsti. Tik praėjus keleriems metams po to jis išdrįso papasakoti didžiausią savo gyvenime patirtą tragediją.
Kai būdamas trylikos Shinas Dong-hyukas nugirdo savo motiną planuojant pabėgimą iš Šiaurės Korėjos politinių kalinių stovyklos, jis puikiai žinojo, ką daryti. Berniukas nedelsdamas viską išplepėjo sargams.
Vėliau buvo priverstas stebėti, kaip jo mama buvo kariama, o brolis nušaunamas. Tačiau tuo metu berniukas buvo įsitikinęs – pasielgė teisingai. Jis manė, kad jie nusipelnė mirties, nes buvo išdavikai.
Tik dabar vienintelis žinomas žmogus, sugebėjęs išlikti gyvas pabėgęs iš politinių kalinių stovyklos, gali suvokti tikrąjį savo veiksmų žiaurumą: „Jei galėčiau grįžti laiko mašina atgal ir susitikti su mama ir broliu, atsiprašyčiau. Šios istorijos pasakojimas man yra tam tikra atgailavimo forma.“
Nemato jokių prošvaisčių
Pirmą kartą atvykęs į Pietų Korėją Shinas Dong-hyukas turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, kentėjo nuo prastos mitybos padarinių, vengė akių kontakto. Po pusvalandžio bendravimo pradėdavo skųstis stipriais galvos skausmais.
Dabar jis – galingas balsas, kalbantis už likusius 2 milijonus įkalintų savo tėvynainių. Paprašytas palyginti situaciją Šiaurės Korėjoje su holokaustu, Shinas Dong-hyukas teigia nesantis abejingas žydų trėmimų tema: „Holokausto muziejų Vašingtone esu lankęs 4 kartus. Šiuo metu skaitau Anos Frank dienoraštį.“
Tačiau vaikinas pabrėžia – Šiaurės Korėjoje trėmimai vyksta jau daugiau nei 60 metų. Nors padėtis iš lėto gerėja, kardinaliems pokyčiams, jo manymu, prošvaisčių kol kas nėra.
Situacija esą gali pasikeisti nebent Kinijai ir Rusijai sutarus imtis veiksmų keisti padėtį Šiaurės Korėjoje. Jis nesitiki greitų pokyčių: „Dabar svarbiausia – parodyti, kad pasauliui tai rūpi.“
