Laidoja kaip brolius
„Viską, ką darome savo šeimoms ir savo tėvams, darome iš šitiems žmonėms. Mes palaidojame juos pagal islamo papročius“, - sako Ekremas Serifas-Oamadoglou, rodydamas 400 šviežiai supiltų kapų, išsidėsčiusių tolėliau ant kalvos.
Kapinės yra šalia Sidiro – musulmonų kaimelio graikiškoje Evro (kitur vadinamos Marica) upės pusėje. Čia upė sudaro greitos tėkmės kilometro pločio barjerą tarp Graikijos ir Turkijos.
Visi 400 mirusiųjų yra žmonės, nuskendę bandydami perplaukti upę ir nelegaliai prasmukti į Europą. Ir tiktai čia, savo kelionės pabaigoje, jie randa draugų Graikijoje – vietinės musulmonų bendruomenės narius, kurie juos palaidoja.
„Jie atkeliauja iš įvairių pasaulio vietų, bet mes juos laikome broliais, - sako E. Serifas-Oamadoglou, vietos imamo sūnus. - Jie vyko čia ieškodami geresnio gyvenimo, bet, deja, jiems nepasisekė.“
Didžioji dalis ieškančiųjų geresnio gyvenimo yra Sirijos gyventojai, bėgantys nuo smurto, krečiančio jų šalį.
Dvejus pastaruosius metus televizijos naujienų reporteriai filmuoja kolonas, daugiausia moterų ir vaikų, keliaujančių dulkėtais keliais, vedančiais iš Sirijos į Turkiją.
Žmonės eina pėsčiomis, nešasi plastikinius krepšius, prigrūstus drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kuriuos spėta pasigriebti paskutinę minutę. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu sieną kerta po 7 tūkst. pabėgėlių per dieną.
Kai kurie apsistoja pabėgėlių stovyklose, šių pasienyje – daugybė, arba bando laimę Turkijos miesteliuose, tokiuose kaip Gaziantepas, nutolęs nuo Sirijos sienos 100 km – jame gyvena jau 57 tūkst. sirų. O tie, kas turi pinigų, keliauja į Stambulą, nuo seno garsėjantį kaip kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų ir kaip vartai į Europą.
Iš ten migrantai iki šiol keliaudavo į Edirnę – miestą prie Evro upės. Apgaubus tamsai, kontrabandininkai susodindavo juos į pripučiamas valtis ir įstumdavo į pavojingas sroves.
Graikai nustumia atgal
Salwos al-Rajo šeima iškeliavo iš Sirijos prieš šešis mėnesius su 40 žmonių grupe.
Jie pabėgo iš Sirijos, nes tėvas dirbo valstybinėje žvalgyboje, ir maištininkai grasino juos nužudyti. Bet persikėlimą per Evro upę jie iki šiol prisimena kaip košmarą.
S. al-Rajo pasakoja, kad kai jų valtis atsidūrė Graikijos pusėje, policija juos atskyrė ir nustūmė atgal.
„Mus susodino į guminę valtį. Aš nežinojau, nei kur mano vaikai, nei kur mano vyras. Aš vos neįkritau į vandenį. Sugriebiau policininko ranką, bet jis mane nustūmė, – pasakoja pabėgėlė. – Buvo kita moteris, kuri pametė akinius. Ji sakė: „Aš negaliu lipti į valtį, aš nematau.“ Policininkas pradėjo ją mušti. Jos sūnus pasakė: „Kodėl jūs mušate mano mamą? Ji sena moteris.“ Policininkas išsitraukė ginklą, įrėmė jam į galvą ir pasakė: „Užsičiaupk!“ Jie mus susodino į valtį ir nustūmė į vandenį.“
Buvo daug pranešimų apie pabėgėlius, nustumtus atgal į vandenį, bet Graikijos policija tai neigia.
„Buvo keletas atvejų, kai jie nuskendo bandydami perplaukti upę. Srovė yra labai stipri, – sako generolas majoras Emmanouilas Katriadakis. – Bet nieko panašaus nėra nutikę nuo tada, kai įsigaliojo „Operacija skydas“, nes dabar mes esame ant upės kranto, ir jeigu žmonės atsiduria pavojuje – atskubame jiems į pagalbą.“
„Operacija skydas“ buvo pradėta paėjusią vasarą, siekiant apsaugoti tuo metu silpniausią Europos sieną. Visų ES šalių policijos pajėgos prisideda padėdamos graikų patruliams.
Šiuo metu, jeigu upė nesugeba sustabdyti migrantų, tą padaro patrulių valtys, pilnos sudėtingos aptikimo įrangos, vaikščiojantys patruliai ir apmokyti šunys ant kranto, taip pat didžiulė tvora, užbaigta prieš keletą mėnesių ir kainavusi 20 mln. eurų.
Kitas maršrutas – į Lesbą
Taigi, Sirijos pabėgėliams dabar tenka rinktis kitą maršrutą.
Iš Stambulo pabėgėliai vežami į vakarinį Turkijos Viduržemio jūros uostą, kuris yra tik už 12 km nuo artimiausios Graikijos salos Lesbo. Siena tarp dviejų valstybių eina vandeniu.
Jeigu turi pinigų ir europietišką pasą, tuomet kelionė Egėjo jūra yra maloni ir patogi, jeigu ne – laukia dideli pavojai.
Netoliese esančio Turkijos Izmiro miesto kurdų bendruomenės vadovas Deysemas Sitis pats dalyvavo, kai 2012 m. rugsėjį į krantą buvo ištraukti 66 nuskendusių Sirijos kurdų kūnai.
„Tie žmonės niekam nerūpi. Jie uždarė moteris ir vaikus po deniu ir užrakino. Tai buvo mažas laivelis, skirtas 20 žmonių, o jie į jį sugrūdo 110, – pasakoja jis. – Jis neatlaikė svorio. Nuplaukęs vos 10 m nuo kranto nuskendo.
Trisdešimt trys iš jų buvo vaikai. Aš mačiau dviejų mėnesių kūdikį, penkiametį, trimetį, septynmetį, buvo jaunų 20 metų amžiaus moterų. Mačiau vaiką, kuris vienintelis išgyveno iš 11 šeimos narių – jo tėvas, motina, seserys ir broliai mirė.“
Šis incidentas – tik vienas iš daugelio. Žinoma apie šimtus nuskendusiųjų per praėjusius metus, bet tikrasis skaičius nežinomas, nes ne visi kūnai surasti.
Vos prieš kelias savaites siras Adibas Hachachas, Atėnuose gyvenantis 12 metų, sulaukė skambučio iš Lesbo pakrančių apsaugos, kad pasiimtų savo brolio Omaro, brolienės ir jų trijų mažų vaikų kūnus bei jiems priklausiusius daiktus. Visi jie nuskendo.
Jauniausios dukters, dvejų metukų Fatimos, kūnas nebuvo rastas.
A. Hachachas sako kalbėjęs su žmonėmis iš kitų kontrabandininkų valčių, išplukdytų tuo pačiu metu, kurie sugebėjo išgyventi.
„Jie man pasakė, kad Graikijos laivas jų valtį apvertė ir nustūmė atgal. Jie sakė, kad tai buvo Graikijos pakrančių tarnyba. Mano brolio valtyje buvo devyni žmonės ir visi jie mirė, aš niekada nesužinosiu tiesos“, – sakė jis verkdamas.
Graikai vadina melu
Paramos pabėgėliams organizacijos gauna daug pranešimų apie „nustūmimo atgal politiką“, sąmoningai vykdomą Graikijos policijos ir pakrančių apsaugos. Išgyvenusieji tvirtina, kad valtys iš Graikijos vandenų buvo nustumtos atgal į Turkijos. Tai ypač pavojinga technika jūroje ir dar naktį, kuomet daugiausia ir plaukia kontrabandininkų valtys.
„Amnesty International“ surinko informaciją apie 40 incidentų, per pastaruosius mėnesius įvykusių Egėjo jūroje ir Evro upėje.
Graikijos policija ir pakrančių apsauga priekaištus atkakliai neigia. Naktį patruliavęs Graikijos pakrančių apsaugos kapitonas Lyropoulos Vasilis žurnalistei sakė: „Tai didelis melas.“
Pasak jo, pabėgėliai patys rizikuoja, sąmoningai skandindami savo laivelius, pamatę patrulių laivą, tikėdamiesi, kad pakrančių sergėtojai bus priversti juos gelbėti ir nuplukdyti į Lesbą.
Atvykusius į salą pasitinka savanoriai gydytojai, kurie juos apžiūri, bet valdžia jiems nepasiūlo nei maisto, nei pastogės.
Žurnalistė pati pakrantėje matė apie 40 žmonių grupę, tarp kurių buvo moterų ir vaikų, nepatogiai nakvojančią lietuje po atviru dangumi visai šalia ryškiomis šviesomis tviskančio populiaraus Graikijos Mitilėnės kurorto.
Vienintelis jų maistas – sriuba iš virtuvės, saloje savanorių įkurtos padėti vietiniams, prislėgtiems Graikijos ekonominės krizės, bet dabar verčiamos padėti tiems, kam dar labiau reikia.
36 valandas saloje praleidusiems pabėgėliams leidžiama keltu persikelti į žemyną, bet tada jų laukia tolesni pavojai.
Graikijoje nelaukiami
Per pastaruosius dvejus metus šalyje buvo areštuota ir sulaikyta daugiau kaip 9 tūkst. sirų. Tiktai dviem iš kelių šimtų sirų, kurie kreipėsi dėl politinio prieglobsčio, jis buvo suteiktas. Patenkinama mažiau nei 1 proc. prašymų – palyginti, kitose Europos vietose politinį prieglobstį gauna 90 proc. sirų.
S. al-Rajo šeima po antrojo bandymo kirsti Evro upę keliems mėnesiams atsidūrė Graikijos kalėjime.
Šešių asmenų šeima šiuo metu jau laisvėje, gyvena vieno kambario bute Atėnuose, už kurį moka sirų bendruomenės nariai.
S. al-Rajo sako, kad dėl pabėgimo pardavė viską, ką turėjo Sirijoje, bet visus pinigus sukišo kontrabandininkams ir kitiems pervežėjams. Sukčiai iš jų už padirbtus pasus ir kelionę į Švediją išviliojo 18 tūkst. eurų.
Vyresni S. al-Rajo šeimos berniukai vengia išeiti iš buto bijodami arešto.
S. al-Rajo ir jos 17 metų duktė Walaa Ulwan bando maskuotis. Abi vaikšto neuždengtomis galvomis, motinos plaukai nudažyti šviesiai, dukters – šviesiai su rožinėmis sruogelėmis. Jos abi ryškiai lakuoja nagus ir dažosi.
„Pradžioje, kai atvykau, nešiojau hidžabą, bet žmonės mums pasakė, kad fašistai mus užpuls, nes mes atrodome kaip arabės, ir nužudys, – aiškina S. al-Rajo. – Todėl padėjau hidžabą, pakeičiau plaukų spalvą, dabar mes abi su dukra daromės makiažą, taip atrodome kaip europietės. Mes visa tai darome, nes bijome, kad rasistai mūsų neužpultų.“
Graikijoje šiuo metu trečia pagal populiarumą partija – dešiniosios pakraipos „Auksinė aušra“, pasisakanti prieš imigraciją.
Graikai patys turi rimtų bėdų dėl griežtos taupymo programos, todėl jiems mažiausiai rūpi į jų duris besibeldžiantys sirai. Tiesa yra tokia, kad nei graikai nenori, kad sirai pas juos liktų, nei sirai nenori likti Graikijoje. Tačiau čia atvykę jie įstringa.
Parengė Jurgita Noreikienė
