Trys šimtai spaudos, radijo ir televizijos atstovų suvažiavo į Žemutinės Silezijos sostinę Vroclavą, kuris istorinėje praeityje priklausė abiem kraštams, o vokiečiai miestą ir toliau oficialiai vadina Breslau.
Nors Lenkijos ir Vokietijos žurnalistai jau 15 metų kartu mokosi, kaip vengti tarpusavio įžeidinėjimų ir likviduoti neigiamus stereotipus, ir šį kartą nebuvo išvengta aštrių kivirčų.
Netyla istoriniai ginčai
Organizatoriai siūlė susitelkti diskusijoms apie skirtingus šalių požiūrius į elektros energijos gavybą ir to įtaką ekonomikai, į didžiulius pokyčius žiniasklaidoje. Bet ginčų centre vėl atsidūrė tautiniai įžeidimai.
Lenkų žurnalistai užsipuolė kolegas vokiečius, kad jie nepasmerkė visuomeninės televizijos ZDF sukurto serialo „Mūsų motinos, mūsų tėvai”.
Lietuvoje, Latvijoje ir Vokietijoje filmuotas trijų dalių serialas apie penkių bičiulių likimą Antrojo pasaulinio karo metais sulaukė ne tik rekordinio populiarumo, bet ir Lenkijos ambasados protesto.
Varšuvos diplomatus papiktino tai, kad seriale partizanai iš Armijos Krajovos vaizduojami kaip antisemitai – jie ne tik negelbėja į koncentracijos stovyklą vežamų žydų, bet ir iš savo būrio išvaro apie tokią tautybę pasisakiusį karį.
Filme lenkų partizanai teigia, kad „žydus kariame kaip katinus” ir „miręs žydas geriau nei gyvas”.
Nors lenkų partizanų antisemitizmą patvirtino įvairių šalių istorikai, lenkų diplomatai teigia, kad karą sukėlusi, žydų sunaikinimą suplanavusi ir Lenkiją okupavusi šalis neturi teisės šia tema moralizuoti.
Tokį požiūrį Vroclave išsakė ir kai kurie lenkų žurnalistai, o kolegos vokiečiai su siūlomu žodžio laisvės apribojimu, suprantama, nesutiko.
Nutyli tikrąsias problemas
Ne mažiau aistringai buvo diskutuojama ir dėl lenkų vykdomų vagysčių Vokietijoje. Šią problemą, kenkiančią tautų suartėjimui, ypač akcentavo pasienio regionų atstovai, kaltinę, kad centrinė spauda ignoruoja tuos įvykius.
Ščecine veikiančio Lenkijos ir Vokietijos žurnalistų klubo prezidentas Andrzejus Kotula pareiškė, kad centrinė žiniasklaida pataikauja vyriausybių siekiams gerinti tarpusavio santykius ir nutyli problemas.
Žurnalistas kaltino, kad nutylint tikrąsias problemas mažiau dėmesio skiriama ir jų sprendimui, o tai galų gale daro žalą draugystei.
Pasienyje siaučia lenkai
Tokiai nuomonei pritarė ir dienraščio „Rzeczpospolita” publicistas Piotras Semka, dirbtinius teigiamus rašinius įvardijęs „draugystės falsifikavimu”.
Žurnalistai priminė, kad naikinant tarpvalstybinę sieną buvo neapgalvotai uždaryti Vokietijos policijos bei pasienio kontrolės skyriai.
Tai paskatino lenkų ilgapirščius dar dažniau nusikalsti – kai kuriose Vokietijos pasienio gyvenvietėse vagysčių padaugėjo 5 ar net 10 kartų.
Ilgapirščiai griebia ne tik lengvąsias, bet ir žemės ūkio bei statybines mašinas, kartais taip paralyžiuodami firmų bei ūkininkų veiklą.
Kadangi dauguma sulaikomų vagišių yra lenkai, regione suklestėjo mitai būtent apie lenkų nesąžiningumą, o tai akcentuojantys vietos neofašistai tampa vis populiaresni ir jau propaguoja sienų atkūrimą.
Savavališki keršto teismai
Padėties rimtumą ir konfliktiškumą esą simbolizuoja du neseni įvykiai. Pirmasis atvejis, kai du sulaikyti lenkų vagys sugebėjo nuginkluoti policininkus ir pabėgti jų mašina, sukėlė abejonių, kad Vokietijos teisėsaugininkai nėra tinkamai pasirengę kovoti su brutaliais Rytų nusikaltėliais.
Kitas atvejis, kai vieno kaimelio gyventojai surišo ir išsityčiojo iš vagyste įtartų kelių nekaltų lenkų, esą liudija, kad pasienio vokiečių kantrybė baigiasi ir kyla savavališkų keršto teismų pavojus.
Pasienio vagystes pripažinę rimta problema Vokietijos ir Lenkijos žurnalistai vis dėlto pasidžiaugė, kad jų šalių santykiai niekada nėra buvę tokie geri kaip dabar.
Svarbi žurnalistų įtaka
Diskusijose dalyvavę sociologai ir politologai pripažino, kad žurnalistų įtaka santykiams normalizuoti labai svarbi. Buvo primenama, kad po Antrojo pasaulinio karo labai įtemptus Vokietijos ir Prancūzijos santykius irgi padėjo pakeisti žurnalistai.
Berlynas tada inicijavo kasmečius Vokietijos ir Prancūzijos žurnalistų susitikimus, kurių atsisakyta šalių santykiams sunormalėjus.
Griuvus Berlyno sienai ir Lenkijai taip pat galiausiai nusimetus komunizmo gniaužtus, Vokietija nusprendė patirtį su Prancūzija panaudoti gerinant santykius su Lenkija.
Prieš 21 metus Berlynas įkūrė Vokietijos ir Lenkijos bendradarbiavimo fondą ir jis netrukus ėmė rengti abiejų šalių žurnalistų susitikimus.
Prieš 6 metus fondas įsteigė 5000 eurų premijas už geriausius spaudos, radijo ir televizijos darbus stiprinant Lenkijos ir Vokietijos draugystę.
Šiais metais laureatais tapo žunalo „Stern” korespondentė Nikola Sellmair, radijo „Radio Zachod” atstovas Cezary Galekas bei televizijos „Deutsche Welle” korespondentas Matthias Frickelis.
Renginio dalyviai užkulisiuose apgailestavo, kad Varšuva ir Vilnius neorganizuoja analogiškų žurnalistų susitikimų. Tai kaip klaidą įvertino Lenkijos žurnalo „Gosc Niedzielny” redaktorius, politologijos mokslų daktaras Andrzejus Grajewskis bei Vokietijos dienraščio „Märkifsche Oderzeitung” redaktorius Frankas Mengelsdorfas.
