94 metų vyras į ligoninę buvo paguldytas prieš tris savaites dėl atsinaujinusios plaučių infekcijos, dėl kurios jis medikų globai turi atsiduoti vis dažniau. Šios savaitės pradžioje N. Mandelos būklė sparčiai blogėjo, kol pasiekė kritinę ribą.
Tačiau medikams pavyko ištraukti senolį iš mirties nagų ir ketvirtadienį jo būklė pagerėjo ir yra apibūdinama kaip kritinė, bet stabili.
„Nemeluosiu, jis neatrodo gerai, - N. Mandelos vyriausiosios dukters Makaziwe Mandela žodžius citavo naujienų agentūra „Reuters“. - Bet jeigu mes jį kalbiname, jis mums atsako ir bando atmerkti akis. Jis vis dar gyvas.“
Nepaisant šio pagerėjimo, PAR besilankantis JAV prezidentas Barackas Obama pranešė, kad nesusitiks su savo „asmeniniu didvyriu“ dėl ypač silpnos jo sveikatos.
Įtaria plaučių uždegimą
Daugelyje Afrikos šalių laikoma, kad jeigu žmogus išgyveno iki 60 metų, tai jam pasisekė. Kai čia miršta senatvės sulaukęs žmogus, tai yra liūdnas įvykis. Nepaisant to, velionio šeima ir draugai paprastai surengia didelę šventę, kuria yra paminimas mirusiojo nugyventas gyvenimas.
Iš Nigerijos kilęs, Čikagoje dirbantis medikas Sola Olopade pažymėjo, kad ypatingos priemonės, skirtos žmogaus gyvybei palaikyti, Afrikoje gali būti laikomos negarbingomis ir skausmingomis.
„Žmonių nuomone, negerai, kad liks tokie paskutiniai prisiminimai apie žmogų, kurio gyvenimas buvo toks pavyzdinis“, - sakė S.Olopade.
JAV medikai mano, kad N. Mandelos vadinamoji plaučių infekcija greičiausiai yra plaučių uždegimas – liga, dažnai užklumpanti vyresnio amžiaus žmones ir neretai tampanti jų mirties priežastimi.
Infekciją paprastai sukelia bakterija. To pasekmė – plaučiuose besikaupiantys skysčiai ar pūliai. Dėl to žmogui tampa sunku kvėpuoti, kyla temperatūra, apima silpnumas. Plaučių uždegimas gydomas antibiotikais ir deguonimi. Jeigu reikia, plaučiai ventiliuojami mechaniškai.
Jeigu sunkiu plaučių uždegimu susirgęs senukas būtų gydomas JAV, jis gulėtų intensyvios terapijos skyriuje, jam būtų pajungta dirbtinio kvėpavimo sistema. Kvėpavimo vamzdelis įvedamas per gerklę, todėl pacientas yra slopinamas, kad nejaustų diskomforto.
Tokie pacientai paprastai maitinami per į skrandį įvestą zondą, organizmo skysčiai palaikomi leidžiant juos į veną, prie žmogaus pritvirtinami jutikliai, matuojantys širdies darbą, kraujo spaudimą ir kitas organizmo funkcijas.
Jeigu šitokia būklė tęsiasi ilgą laiką, turi būti kaitaliojama paciento kūno padėtis, kad neatsirastų pragulų. Jų rankos ir kojos mankštinamos, kad būtų išvengta raumenų atrofijos.
Būklė gali svyruoti
N. Mandela nuo praėjusio gruodžio mėnesio į ligoninę buvo guldomas ne kartą dėl nuolat atsinaujinančios plaučių infekcijos. Jis taip pat yra sirgęs tuberkulioze.
Kovo ir balandžio mėnesiais gydytojai drenavo skystį iš N. Mandelos plaučių, kad jam būtų lengviau kvėpuoti. Vėliau artimieji juo rūpinosi namuose, bet birželio 8-ąją jis vėl atvežtas į ligoninę.
Čikagos universitetinės ligoninės pulmonologijos ir kritinių susirgimų skyriaus vadovas Johnas Kressas sako, kad jeigu vyresnio amžiaus žmogus dažnai guldomas į ligoninę dėl plaučių problemų, tai prognozės dėl jo pasveikimo - labai miglotos.
„Galbūt jis sėdi krėsle ir klausia: „Kada aš išeisiu iš ligoninės?“ Bet kad taip įvyks – labai abejotina“, - nuomonę pareiškė J. Kressas.
Pasak medikų, kai žmogus taip sunkiai serga, viltį suteikia net mažiausi pokyčiai, pavyzdžiui, pagerėjęs deguonies įsisavinimas. Tačiau tai dar esą nieko nereiškia.
„Visada išlieka viltis. Būklė neblogėja tolygiai – būna ir pagerėjimo etapų“, - sakė infekcinių ligų specialistas Williamas Schaffneris.
Pailgina gyvenimą ar mirtį?
Kai lieka mažai vilčių, jog senyvas žmogus pasveiks nuo atsinaujinusios plaučių infekcijos, iškyla dilema – ar jį bandyti pagydyti iki paskutinės akimirkos, ar tiesiog palengvinti jo mirtį.
W. Schaffneris tai išgyveno mirštant jo motinai, kuri mirė būdama 84 metų amžiaus patyrusi kelis insultus, o tada susirgusi plaučių uždegimu.
Kol ji dar buvo sąmoninga, šeima aptarė, kaip ji turėtų būti gydoma priartėjus mirčiai. Ji nenorėjo, kad jos gyvybė būtų palaikoma dirbtinai. Tad įsismarkavus plaučių uždegimui, jai buvo taikoma paliatyvi slauga – leidžiami antibiotikai ir slopinamieji vaistai, kad palengvintų jos kančias, norint įkvėpti oro. Bet jokio intensyvaus gydymo ir modernių aparatų.
Po kelių dienų, kai pasidarė aišku, jog nėra šansų, kad ligos eiga pasikeis, šeima ją parsivežė namo, kur ji buvo slaugoma iki mirties.
Čikagos aktyvistė Loretta Downs, ne vienerius metus dirbusi organizacijoje, propaguojančioje orią mirtį, mano, kad spręsti apie savo gyvenimo paskutines dienas turėtų pats pacientas.
„Labai dažnai tai ne mirštančiojo, o jo šeimos pasirinkimas. Galų gale, kyla klausimas, ką mes šitaip pratęsiame – gyvenimą ar mirtį“, - samprotavo L. Downs.
