„Tuos 10 metų aš gyvenau lyg pragare, bet tai mane ir praturtino žiniomis, - sako jis. - Tai nerealu. Dėl šio įvykio mano gyvenime atsirado geriausių žmonių.“
Siekia diplomo
Dabar, būdamas 38 metų, jis pradeda naują gyvenimą – mokosi nuotoliniu būdu siekdamas informacinių sistemų specialisto diplomo ir svarsto galimybę įkurti fondą, padėsiantį būsimiems transplantacijų pacientams padengti kasdienines išlaidas gydymo metu.
Jis taip pat dirba su fotožurnalistu, kuris ką tik užbaigė knygą apie jo istoriją, pavadintą „Du Richardo veidai“.
Vyras tikisi, kad jo istorija bus vilties žinia žmonėms, atsidūrusiems panašioje situacijoje, o kitų širdyse pažadins atjautą.
„Aš išgirdau visokiausių replikų, - sako jis. - Daugelis jų buvo tikrai siaubingos.“
Nelaimė įvyko 1997 m. R. Norriso namuose. Po jos jis nebeturėjo dantų, nosies, liko tik dalis liežuvio. Jis dar galėjo jausti skonį, bet nieko neužuodė. Jeigu kur nors išeidavo, dažniausiai naktį, slėpdavosi po skrybėle ir kauke.
Buvo pasiekta riba
R. Norrisui buvo atlikta kelios dešimtys veido korekcijos operacijų, bet buvo pasiekta riba, kur įprastinė chirurgija nebegali padėti.
Dr. Eduardo Rodriguezas, atlikęs kai kurias iš tų operacijų ir vėliau vadovavęs veido persodinimo operacijai, sako, kad kai kurios anatominės dalys, kaip akių vokai ar lūpos, yra pernelyg sudėtingos, kad būtų įmanoma jas atkurti.
„Tu gali sukurti kažką, kas tai primintų, bet garantuoju, kad tai jokiu atžvilgiu nebūtų normalu“, - sako chirurgas.
Praėjus vos keletui savaičių po to, kai kitas gydytojas R. Norrisui pasakė, kad daugiau nieko padaryti nebeįmanoma, E. Rodriguezas pasiūlė kitą galimybę – transplantaciją.
Pirmoji pasaulyje dalies veido transplantacija buvo atlikta Prancūzijoje 2005 m. moteriai, kurią apkandžiojo šuo. Po to buvo atliktos dar 27 transplantacijos. Keturi recipientai mirė, o visi kiti visą gyvenimą turės gerti imunitetą slopinančius vaistus, kurie silpnina jų sveikatą.
Rizikuoja mirti
Kitaip nei daugelio kitų organų transplantacijų recipientai, kuriems operacija suteikia galimybę gyventi, veido transplantacijų pacientai rizikuoja numirti, kad atsikratytų būklės, kuri šiaip jau pavojaus gyvybei nekelia.
Pasak gydytojo, pacientai puikiai suvokia, kuo rizikuoja, ir galvoja, kad rizikuoti verta.
R. Norriso motina Sandra prisimena, kad gydytojai davė 50 proc. tikimybę, kad jos sūnus po operacijos išgyvens.
„Mes žiūrėjome į Richardą, sakėme, kad mylime jį tokį, koks jis yra, ir kad mums nesvarbu, kaip jis atrodo, bet tai buvo jo gyvenimas, - sako ji. - Jis to norėjo, ir mes jį palaikėme.“
Veidą R. Norisui padovanojo 21 metų Joshua Aversano, kuris mirė partrenktas mikroautobuso, kai bandė pereiti gatvę. Vyras sako nuolat bendraujantis su donoro šeima, pranešantis apie savo gyvenimo įvykius ir sveikatos būklę.
Jo operacija truko net 38 valandas. Reikėjo persodinti dantis, viršutinį ir apatinį žandikaulį, dalį liežuvio ir visus audinius nuo viršugalvio iki kaklo pagrindo.
Pasak chirurgo, pagrindinis veido transplantacijų trūkumas – kad pacientai visą gyvenimą lieka priklausomi nuo vaistų. Imunitetą slopinantys vaistai kelia didelę riziką pacientams, nors jie nežino, kiek laiko tarnaus jų transplantuotas veidas. E. Rodriguezo manymu, jeigu viskas gerai, transplantuotas veidas gali tarnauti 20–30 metų.
R. Norrisas prisipažįsta, kad mintis, jog organizmas gali atmesti veidą, visada yra netoli.
„Kiekvieną rytą pabundu su baime: ar ne šiandien ta diena? Ar tai ne ta diena, kai atmetimo reakcija bus tokia, kad gydytojai nebegalės nieko pakeisti?“ - sako jis.
Tapatybės krizės nejaučia
Per pastaruosius 15 mėnesių vyras iš naujo mokėsi valgyti ir kalbėti, kaskart vis geriau jausdamas savo veidą. Jis tęsia gydymą ir nuolat lankosi pas gydytojus, nuolat vartoja skausmą ir imunitetą slopinančius vaistus. R. Norrisas prisipažįsta, kad viską ištverti padėjo tikėjimas Dievu. Jis neprarado humoro jausmo ir viduje išliko tas pats žmogus.
Jis sutinka su gydytojais, neigiančiais, kad pacientai, kuriems buvo persodintas veidas, patiria tapatybės krizę.
„Kai aš žiūriu į veidrodį, matau Richardą Norrisą“, - sako jis, prisimindamas, kad iš karto susitapatino su savo naujuoju veidu.
R. Norrisui ypač svarbu, kad jis ir vėl gali rodytis viešumoje. Veido sudarkymai žmonėms nekelia simpatijos. Žmonėms su subjaurotu veidu pasakoma tokių dalykų, kokie niekada nebūtų pasakyti tiems, kurie sėdi neįgaliųjų vežimėlyje.
Po veido transplantacijos pacientas džiaugiasi, kad pagaliau gali sau eiti šaligatviu, ir niekas į jį nespokso.
Parengė Jurgita Noreikienė
