Iki karo Lenkijai priklausiusiose ir lenkų apgyvendintose Voluinėje ir Haliče 1943–1945 metais buvo nužudyta mažiausiai 50 tūkst. žmonių – tiek lenkų, tiek ir ukrainiečių.
Beje, naujausi istorikų tyrimai liudija, kad Voluinės žudynes karo metu kurstė Maskva ir Berlynas.
Nors nuo Voluinės tragedijos praėjo septyniasdešimt metų, Varšuvai ir Kijevui nepavyko surengti bendro minėjimo ir parengti pareiškimo.
Varšuvoje surengtą Voluinės tragedijos minėjimą boikotavo Ukrainos ambasadorius, o prezidentas Viktoras Janukovyčius nepriėmė Lenkijos vadovo Bronislawo Komorowskio kvietimo kartu padėti gėlių Lucko kapinėse.
Bendrą žudynes smerkiančią ir vieni kitų atsiprašančią deklaraciją sugebėjo priimti vien abiejų šalių dvasininkai, o savarankiškas Lenkijos Seimo pareiškimas supykdė tiek vietos opoziciją, tiek politikus Vakarų Ukrainoje.
Seimūno tėvas šaudė lenkus?
Valdančiajai daugumai tik nedidele balsų persvara pavyko atmesti opozicijos siūlymą įvykius Voluinėje įvardyti „genocidu prieš lenkų tautą”, juos apibūdinant „etniniu valymu, turinčiu genocido požymių”.
Opozicija kaltino valdančiuosius patriotizmo išsižadėjimu, surengė maldų už aukas seansą, o prieš balsavimą net griebėsi šmeižikiškos provokacijos.
Partijos „Solidari Lenkija” atstovas Mieczyslawas Golba pareikalavo iš Seimo salės išvaryti Piliečių platformos partijos atstovą ukrainietį Mironą Syczą, nes jo tėvas Aleksandras esą dalyvavo nekaltų lenkų žudynėse.
M. Syczas tokius kaltinimus paneigė, o kitą dieną jo teiginius patvirtino žiniasklaida, perspausdinusi citatas iš istorinių žinynų.
Juose nurodyta, kad A.Syczas Ukrainos išsivadavimo armijos „Keršytojų” būrio veikloje dalyvavo tik nuo 1945 m. rudens, tad Vianzovnicos kaimo užpuolime, surengtame tų metų pavasarį, dalyvauti negalėjo. Tada buvo nužudytas 91 kaimo gyventojas, tarp jų – 20 vaikų.
M. Golbos tėvams išsigelbėti padėjo atskubėję lenkų partizanai, tačiau pogrome žuvo keli tolimesni seimūno giminaičiai.
Radikalus provokavo opozicija
Opozicijos kritikos lavina labiausiai užgulė užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį, kuris seimūnų prašė neaštrinti santykių su Ukraina, nes tai apsunkintų tos šalies suartėjimą su Vakarais.
Ministras gėdijo opozicijoje esančius kairiuosius ir dešiniuosius ir priminė, kad jų atstovai buvę prezidentai Aleksandras Kwasniewskis ir velionis Lechas Kaczynskis nekaltino ukrainiečių genocidu, o siekė susitaikymo su šia šalimi.
Šie žodžiai opozicijos ne tik nenuramino, bet ir įsiutino. Priminimas apie nuosaikų L. Kaczynskio požiūrį į Voluinės tragediją nepadarė įspūdžio velionio prezidento broliui, ekspremjerui bei Teisės ir teisingumo partijos vadovui Jaroslawui Kaczynskiui.
Priimtą Seimo deklaraciją jis pavadino gėdinga, išduodančia genocido aukas.
Dauguma apžvalgininkų būtent J. Kaczynskį laiko kaltu dėl to, kad Seimas panoro radikalizuoti Voluinės įvykių vertinimą.
Keistas Kijevo prašymas
Aistras Varšuvoje iš dalies įkaitino keistas 148 rusakalbių Ukrainos parlamentarų prašymas. Laiške Lenkijos Seimui prezidentą V. Janukovyčių remiančių Komunistų bei Regionų partijų nariai paragino Voluinės tragediją pripažinti genocidu.
Laiškas Varšuvoje sukėlė įtarimų, kad jo autoriai siekia svetimomis rankomis susidoroti su savo opozicija.
Mat žodžiui „genocidas” labiausiai priešinasi provakarietiškai nusiteikusios patriotinės Ukrainos partijos, kurias V. Janukovyčius siekia įvairiais būdais diskredituoti.
Apžvalgininkai priminė, kad laiško autoriai yra tie patys asmenys, kurie genocidu atsisakė paskelbti Stalino vykdytą Didįjį badą, 1932–1933 metais nusinešusį 4–6 mln. ukrainiečių gyvybę.
Kilo įtarimas, kad Kijevą domina ne tiek istorinė tiesa dėl Voluinės tragedijos, kiek noras diskredituoti savą opoziciją.
Kijevas ilgai priekaištavo dėl to, jog Varšuva iki šiol deramai nepasmerkė akcijos „Visla”, per kurią buvo įkalinti visi tautiniai ukrainiečių lyderiai, o iš pasienio regionų į Lenkijos gilumą buvo jėga perkelta daugiau nei 150 tūkst. ukrainiečių.
