Ant 107 karstų buvo padėta po raudoną rožę, o ant keturių mažų baltų karstelių – po pliušinį meškiuką.
Lampedūzos salos žvejai tragedijos aukas pagerbė savo laivų sirenomis ir į Viduržemio jūrą išmestomis gėlėmis.
Būtent prie šios salos, esančios beveik pusiaukelėje tarp Tuniso ir Sicilijos, nuskendo 20 metrų ilgio sukiužęs laivelis, rašo „Lietuvos rytas", remdamasis BBC ir AP.
Jame susispaudę plaukė apie 500 imigrantų iš Afrikos, nutarusių ieškoti laimės Europoje.
155 žmonės buvo išgelbėti. Tačiau į 40 metrų gylį nugrimzdęs laivas daugiau nei 200 pabėgėlių tapo karstu.
Tragedijos mastas pribloškė pareigūnus – po jos Briuselis netgi prabilo apie būtinybę keisti Bendrijos įstatymus.
„Europai būtinai reikia bendros pabėgėlių priėmimo politikos. Šiuo metu 90 procentų prieglobsčio prašytojų priima dešimt ES šalių.
Vadinasi, likusios 17 šalių galėtų kur kas labiau prisidėti”, – sakė ES vidaus reikalų komisarė Cecilia Malmström.
Vaizdas sukrėtė žvejį
Lampedūzos gyventojas Vito Fiorino į nelaimės vietą atvyko pirmasis – apie 7 valandą ryto. Pusamžis vyras plaukė su draugais žvejoti, kai vienas jų pareiškė girdįs žmonių balsus.
„Nebūk kvailas, čia žuvėdros”, – nepatikėjo juo V.Fiorino.
Tik nuplaukęs apie 500 metrų nuo kranto jis pamatė iš vandens kyšančias dešimtis žmonių galvų.
Kai kurie afrikiečiai plūduriavo laikydamiesi už tuščių plastikinių butelių.
„Tai buvo tartum filmo scena, kurios tikiesi per savo gyvenimą niekada nepamatyti, – pasakojo žvejys. – Žmonės buvo išsekę. Kai numečiau gelbėjimo ratą, jiems buvo sunku iki jo nuplaukti, net jeigu reikėjo tik poros grybšnių.”
V.Fiorino su draugais puolė traukti žmonių į savo laivą.
„Jų oda buvo aplipusi benzino sluoksniu. Dėl to jie vis slydo iš rankų.
Kad sušildytume juos, davėme viską, ką turėjome – skudurus, paklodes, staltieses, rankšluosčius”, – pasakojo italas.
V.Fiorino į krantą parplukdė 47 žmones.
Vyras sakė, kad būtų išgelbėjęs ir daugiau, tačiau pakrantės tarnybos pareigūnai esą neskubėjo į pagalbą, o švaistė laiką filmuodami įvykį.
„Jie atsisakė paimti į savo denį kelis mūsų išgelbėtus žmones, nes tai esą draudžia protokolas”, – piktinosi V.Fiorino.
Pakrantės tarnyba neigia vengusi gelbėti žmones. Bet Italija po įvykio jau pareiškė, kad švelnins įstatymus dėl nelegalių imigrantų.
Migrantus pražudė panika?
Išlikę gyvi laivo keleiviai atskleidė, kad nelaimė įvyko apie 4 val. ryto, kai po 2 parų kelionės sugedo laivo variklis. Žmonės buvo ramūs, nes matė Lampedūzos krantus, kurie buvo vos už 600 metrų.
Pro jų laivą praplaukė žvejai, tačiau nesustojo. Tuomet vienas vyras uždegė rankšluostį, kad atkreiptų į save dėmesį pakrantėje.
Pamanę, kad kilo gaisras, kiti keleiviai supanikavo ir puolė į kitą laivo kraštą. Neatlaikęs svorio jis apvirto.
Pasak kitų šaltinių, laive išties kilo gaisras.
Laivu plaukė daugiausia pabėgėliai iš karo alinamų Somalio ir Eritrėjos.
Pastarojoje režimas garsėja politinių oponentų persekiojimu ir priverstine ilgamete karine tarnyba.
Awetas iš Eritrėjos atskleidė, kad už kelionę laivu sumokėjo 1,6 tūkstančio JAV dolerių (4,1 tūkst. litų). Prieš išplaukdami į Europą emigrantai 3–4 mėnesius gyveno Libijos sostinėje Tripolyje.
ES narėms – nevienoda našta
Ši nelaimė – tik viena iš daugelio panašių tragedijų, kurių liudininke tampa Lampedūzos bendruomenė.
Vos 6 tūkstančius gyventojų turinti sala seniai tapusi migrantų iš Afrikos vartais į ES.
Anot Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR), nuo šių metų sausio 1-osios iki rugsėjo 30 dienos į Italiją iš Šiaurės Afrikos šitaip atplaukė 30,1 tūkst. nelegalių imigrantų.
Nemaža dalis jų į ES bando patekti per Lampedūzą.
Sala oficialiai gali priimti tiktai 250 pabėgėlių, todėl jai tai – sunki našta, tempiama ne vieną dešimtį metų.
Graikija, Italija ir Malta jau ne kartą skundėsi, jog dabartinė ES prieglobsčio suteikimo sistema yra nesąžininga, ir prašė, kad Bendrija skirtų daugiau pinigų.
Mat pagal reglamentą prieglobsčio prašymus turi svarstyti ta Europos Sąjungos šalis, į kurią pirmiausia įžengia nelegalus imigrantas.
Todėl prie Viduržemio jūros įsikūrusiose pietinėse ES narėse pabėgėlių centrai nuolat perpildyti, o institucijos užverstos darbu.
„Be to, šalys narės labai skirtingai vertina prieglobsčio prašymus. Pavyzdžiui, Ispanija suteikia prieglobstį 2 proc. jo prašančių sudaniečių, o Italija – 68 proc.
Tokie skirtumai nepriimtini Europos Sąjungoje, puoselėjančioje tas pačias vertybes”, – kalbėjo C.Malmström.
„Europos šalių politikai turi kuo greičiau pasikalbėti. Užuojautos nebeužtenka”, – ragino veikti ir Prancūzijos premjeras Jeanas Marcas Ayrault.
