Romos centre akį traukia žmonių eilė prie Sciarrų rūmų įėjimo. „Neapolio turtas. Šv.Januarijaus muziejaus šedevrai” – skelbia XVII a. Sciarrų šeimos pastatytų rūmų pirmo aukšto langus dengiantys skelbimai.
Kad rūmuose tikrai yra turtai, patvirtina ir patruliuojantys ginkluoti karabinieriai su neperšaunamosiomis liemenėmis. Būtent karabinierių ir netgi sraigtasparnio lydimi turtai pirmą kartą buvo išvežti iš Neapolio banko saugyklų ir šarvuotais automobiliais atvežti į Romą.
Kieno tai turtai? 305 metais romėnų nužudyto Benevento vyskupo šv.Januarijaus. 1305 m., praėjus lygiai tūkstančiui metų po vyskupo mirties, Neapolio ir Sicilijos karalius Karolis II Anžu jam padovanojo pirmąją dovaną – iš aukso ir sidabro nukaltą brangakmeniais puoštą biustą.
Jame iki šiol saugomos nukirstos šventojo galvos liekanos. Nuo to laiko imperatoriai, karaliai, popiežiai ir paprasti mirtingieji Neapolį nuo Vezuvijaus lavos, epidemijų ir karų saugančiam šventajam dovanojo ką tik galėjo: įvairiausiais brangakmeniais nusėtus aukso ir sidabro žiedus, vėrinius, kryžius, skulptūras, vazas, taures, žvakides. Taip sukauptas įspūdingas lobis.
Iš viso surinkta 21 610 juvelyrinių dirbinių. Trejus metus kolekciją analizavusi istorikų ir gemologų komisija nustatė, kad šv.Januarijaus turtai – istoriškai, kultūriškai ir ekonomiškai svarbiausia egzistuojančių juvelyrinių dirbinių kolekcija pasaulyje. Prieš ją nublanksta net britų karališkosios šeimos ar rusų carų lobiai. Tiesa, šv.Januarijui italai meldžiasi ne dėl to.
Eksponatai – neįkainojami
Romos fondo muziejui priklausančiuose rūmuose eksponuojama tik nedidelė kolekcijos dalis – vos 70 eksponatų. Jie apdrausti 700 mln. eurų (2,45 mlrd. litų).
Šv.Januarijaus muziejaus direktorius ir parodos kuratorius Paolo Jorio teigia, kad tobuliausias kolekcijos juvelyrinis dirbinys – 1831 m. Neapolį ir Abiejų Sicilijų karalystę valdžiusio Burbonų dinastijos atstovo Ferdinando II dovanota auksinė monstrancija (liturginis reikmuo, į kurį įdedama ir rodoma Ostija).
Jai papuošti karaliaus juvelyrai surinko gražiausius Europoje deimantus, smaragdus ir rubinus. P.Jorio sako, kad deimantai simbolizuoja tikėjimą, smaragdai – išmintį, o rubinai – šventojo kraują.
Bet labiausiai lankytojus traukia du eksponatai – vėrinys ir mitra. Jie laikomi brangiausiais pasaulyje egzistuojančiais juvelyrikos šedevrais.
Koljė iš karalių dovanų 1679 m. šventojo turtus sauganti dvylikos pasauliečių institucija pompastišku pavadinimu „Šv.Januarijaus kapelos deputacija” juvelyrui iš Neapolio Michele’iui Dato pavedė padaryti šventajam įspūdingą kaklo papuošalą.
Iš karalių ir kilmingųjų dovanotų kryžių ir kitų dirbinių juvelyras pagamino 50 centimetrų ilgio ir 60 centimetrų pločio apykaklę. Vėliau ji buvo papuošta papildomomis detalėmis.
Vėrinį puošė monarchai
Brangiausio pasaulyje vėrinio titulą papuošalas pelnė ne tiktai dėl į jį sudėtų tauriųjų metalų ir brangakmenių, bet ir dėl istorinių asmenybių įnašo.
Vėrinį puošia Neapolio, Sicilijos ir Ispanijos karaliaus Karlo III dovanoti du kryžiai, Neapolio ir Abiejų Sicilijų karalienės Marijos Karolinos iš Austrijos dovanotas kryžius su deimantais ir safyrais.
Taip pat paskutinio Sardinijos karaliaus ir pirmojo suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II dovanotas kryžius ir segė su deimantais ir chrizolitais, Napoleono dovanotas deimantais ir smaragdais nusėtas kryžius, paskutinės Italijos karalienės Marijos Žozė dovanotas briliantais nusėtas žiedas.
Legenda pasakoja, kad 1933 m. Šv.Januarijaus koplyčioje apsilankiusi karalienė liko taip pakerėta, kad spontaniškai nusimovė nuo piršto žiedą ir padovanojo jį kaip savo atsidavimo šventajam ženklą.
Saugo banko saugyklose
Kitu neįkainojamos vertės juvelyrikos šedevru laikomas eksponatas – vyskupo per šventes dėvima mitra. 1713 m. „deputacijos” atstovai nusprendė, kad reikia papuošti Neapolio katedroje stovinčio šventojo biusto galvą.
Jie kreipėsi į juvelyrą Matteo Treglią iš Neapolio. Per metus jis pagamino 45 centimetrų paauksuoto sidabro mitrą, kurią puošia kone 4 tūkst. brangakmenių: 3326 deimantai, 164 rubinai, 198 smaragdai, du granatai.
Abu neįkainojamos vertės papuošalai, parodoje eksponuojami po sprogimui atsparaus stiklo gaubtais, yra saugomi šarvuotose Neapolio banko saugyklose.
Jas jie palieka tiktai kartą per metus – rugsėjo 19-ąją, minint šv.Januarijaus nukankinimo metines. Ta proga mitra uždedama ant šventojo biusto galvos, o koljė papuošia statulos kaklą.
Šventąjį nukirsdino romėnai
Tą pačią dieną Neapolio katedroje ant pagrindinio altoriaus, po kuriuo ilsisi šventojo palaikai, padedami du stikliniai hermetiški indai. Tikima, kad juose – 305 m. Romos imperatoriaus Diokletiano persekiojimų auka tapusio šv.Januarijaus kraujas.
Pasakojama, kad Benevento vyskupas Januarijus buvo suimtas, kai aplankė draugą kalėjime mažame miestelyje netoli Neapolio. Už krikščionybės išpažinimą ir skleidimą jis buvo nubaustas žiauria bausme – turėjo būti sudraskytas liūtų amfiteatre.
Dėl lemtingų sutapimų sprendimas buvo atšauktas, bet po kelių dienų vos trisdešimtmetį perkopusiam vyskupui romėnai nukirto galvą. Tuomet buvo gaji tradicija surinkti kraują į hermetišką indą ir padėti į kapavietę.
Tokiu būdu vienos moters surinktas vyskupo kraujas neva pasiekė mūsų dienas. Kasmet, minint šv.Januarijaus mirties metines, iškilmių metu katedroje sukrešėjęs kraujas ampulėse staiga atgyja – suskystėja, kartais net kunkuliuoja, jo kiekis padidėja.
Po šv.Januarijaus iškilmių praėjus 8 dienoms kraujas vėl sukreša. Bažnytiniuose šaltiniuose apie šv.Januarijaus kraujo atgijimą kalbama praėjus vos keleriems metams po jo mirties.
Tiki kraujo legenda
Kartais kraujas ampulėse atgyja ir gruodžio 16-ąją. Ši data neapoliečiams primena baisią tragediją. Tądien 1631 m. atsibudo Vezuvijaus ugnikalnis. Iš jo kraterio išsiliejo 100 mln. kubinių metrų lavos ir nusinešė trijų tūkst. žmonių gyvybę.
Kaip teigiama bažnytiniuose šaltiniuose, kai Neapoliui grėsė mirtinas pavojus, šventojo kraujas kunkuliavo visą mėnesį, o Vezuvijus nurimo tada, kai procesijos metu šv.Januarijaus statula buvo atsukta veidu į vulkaną.
Kartais kraujas ampulėse suskystėja ir šeštadienį prieš pirmąjį gegužės sekmadienį, kai minimos šv.Januarijaus kūno perkėlimo į Neapolio katakombas metinės. Neapoliečiai tiki, kad kraujo atgijimas iškilmių metu yra geras ženklas miestui.
Stebuklas ar chemija?
Vatikanas šv.Januarijaus kraujo suskystėjimo oficialia stebuklo sąvoka neapibrėžė. Tiesiog pareiškė, kad dabartinėmis mokslo turimomis priemonėmis neįmanoma paaiškinti fenomeno.
Be to, Vatikano II susirinkimas daugybės šventųjų, tarp jų ir šv. Januarijaus, minėjimą išbraukė iš universalaus bažnyčios švenčių kalendoriaus. Bažnyčios užsakymu 1902 m. ir 1989 m. atlikti spektroskopiniai tyrimai nustatė, kad ampulėse esančioje raudonoje masėje yra hemoglobino, todėl tikėtina, kad tai žmogaus kraujas.
Tačiau Italijos paranormalių reiškinių skelbimo komiteto mokslininkai kraujo stebuklą griežtai paneigė. 1991 metų moksliniame žurnale „Nature” išspausdintame straipsnyje jie pareiškė, kad šv.Januarijaus kraujo stebuklą galima paaiškinti paprastu tiksotropijos reiškiniu.
Tarptautiniame žodžių žodyne žodis „tiksotropija” aiškinamas kaip „gelio ir drebučių skystėjimas dėl mechaninio poveikio ir grįžimas į pradinę būseną”.
Geriausiai sąvoką paaiškina kečupo pavyzdys – nenaudojamas jis sutirštėja, tačiau papurčius vėl suskystėja. Mokslininkai teigia, kad tiksotropinę medžiagą nesunku pagaminti iš gamtoje egzistuojančių elementų.
Tereikia kalcio karbonato, kurio yra kiaušinių lukštuose, valgomosios druskos ir geležies chlorido, kurio apstu Vezuvijaus apylinkėse esančiame vulkaninės kilmės minerale. Vis dėlto mokslininkai pabrėžė, kad jie ampulėse laikomos medžiagos netyrinėjo, o laboratorijoje pagamintas nehermetiškai laikytas toks skystis supuvo po kelių mėnesių.
Padažas kepsniui?
Mokslininkų versijos šv.Januarijaus garbintojams nė motais. Jie toliau kasmet rugsėjo 19-ąją renkasi į Neapolio katedrą ir laukia stebuklo, kuris kasmet įvyksta. Ne vienas religingas italas mano, kad tiesa yra per vidurį.
Skeptikams mokslininkų versijos užtenka ironiškai kritikuoti neapoliečių patiklumą. Itin kandžios ironijos negaili Italijoje žinomas matematikas, logikas ir eseistas Piergiorgio Odifreddi.
Religiją sielos skurdžių matematika vadinantis vyras vienoje pokalbių laidoje pareiškė, kad Neapolio katedroje garbinamose ampulėse visiškai ne kraujas, bet „kažkokia raudona masė, panaši į ant kepsnio pilamą padažą, kuri suskystėjo nuo kratymo”.
„Kraujas populiarioje kultūroje turi simbolinę mirties ir gyvybės reikšmę. Todėl turi stiprią visus vienijančią jėgą”, – stebuklo esmę apibendrino Romos „La Sapienza” universiteto antropologas Luigi Lombardi Satriani.
Kiekvienam savas šventasis
Italų aistra šventiesiems, kurioje susimaišo krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos, nėra jokia anomalija. Kiekvienas miestas, netgi pats mažiausias kaimelis, turi savo šventąjį globėją.
Savo šventąjį Italijoje turi visi. Štai bankininkus saugo šv.Matas, teisėjus – šv.Ivas, žurnalistus – šv.Pranciškus Salietis, batsiuvius – šv.Krispinas. Elektrikus saugo šv.Liucija, taksistus – šv.Fiakras, siuvėjus – šv.Homobonas.
Kai kurie italai gali pasigirti net ne vienu, o keliais šventaisiais. Štai advokatai, notarai, ugniagesiai, mokytojai, rašytojai, kirpėjai, kalviai, mūrininkai, žemdirbiai turi po tris šventuosius.
Muzikantus, paštininkus, studentus, knygynų ir viešbučių savininkus saugo net po keturis šventuosius. Daugiausia – po penkis šventuosius – saugo jūreivius, stiklius, užeigų savininkus ir medicinos seseris bei slauges.
Šventieji kiekviename žingsnyje
Į šventuosius italai kreipiasi ne tik prašydami apginti nuo gamtos stichijų, ligų ar karų, bet ir dėl kasdienių, visai žemiškų reikalų. Štai rytą besirengiantys italai gali prašyti kojinių gamintojų globėjos šv.Anos, kad kojinės nepradiltų. Švarko sagą nuo išplyšimo gali išgelbėti malda sagų gamintojų globėjui šv.Gregorijui Didžiajam.
Sėdę prie vairo italai pagalbos kelyje gali kreiptis į vairuotojus saugantį šv.Kristoforą, o užsukę espreso puodelio į barą – barmenų globėjo šv.Amando paprašyti, kad padėtų pagaminti skanią kavą.
Šefui nuotaiką gali pakelti malda darbdavių globėjai šv.Agrikolai. Na, o patekus į beviltišką situaciją telieka melsti šv.Grigaliaus, šv.Judo arba šv.Ritos pagalbos.
Vis dėlto nė vienas iš šių šventųjų būrio negali pasigirti tokiu garbintojų atsidavimu kaip šv.Januarijus. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra 25 mln. šv.Januarijaus garbintojų.
Tačiau uoliausi jų – neapoliečiai. Jie su šventuoju palaiko ne tik nuolankų ir dievobaimingą, prietarų bei tikėjimo persmelktą ryšį. Su šv.Januarijumi neapoliečiai turi labai asmenišką, netgi fizinį ryšį.
Įsipjovė virtuviniu peiliu pirštą, prisvilino padažą, atsitrenkė į priešais važiuojantį automobilį, nespėjo į autobusą, nelaimėjo loterijoje, ėmė lyti ir neturi skėčio, nepasisekė darbe, nori laimėti futbolo rungtynes. Visais atvejais jie kviečiasi šv.Januarijų.
