Dėl tragedijos Latvijoje savaitgalį - lapkričio 23 ir 24 dienomis - skelbiamas gedulas.
Protalas delfi.lv pateikia griūties liudininkų pasakojimus.
Robertas: „Ką tik Zuolitudės „Maximoje“ (naujos statybos name) įgriuvo stogas. Žmones išneša neštuvais. Dešimtys greitosios pagalbos mašinų. Visa automobilių stovėjimo aikštelė padengta stiklais. Žmonės kalba apie sprogimą, bet greičiausiai viską išdaužė oro banga. Greta stovinčio namo penktame aukšte dvi sekundes buvo jaučiama stipri vibracija“.
Katia: „Lubos nukrito tiesiai ant kasų tiesiog mano vyro akyse. Žuvusių daugiau, nei vienas. Jam pasisekė“.
Tatjana: „Aš buvau ten su mažu sūneliu ir vyru, vos ištrūkome... Siaubas toks, kad žodžiais nenusakoma, iki šiol drebu...“
Pirkėja: „Ir mane apsaugojo Dievas, bet aukų bus daug, parduotuvėje buvo pilna žmonių. Mane iki šiol krečia drebulys, bet aš pabėgau, negalėjau žiūrėti, kas ten žuvo, man tikras šokas. „Greitosios“ laksto iki šiol. O juk prieš tris dienas mačiau, kaip ant stogo kėlė didžiulius maišus su žeme. Dar pagalvojau, o stogas nuo tokio kiekio nesugrius? Lyg būčiau išpranašavusi. Kaip baisu...“
Kaimynystėje: „Gyvenu šalia. Norėjau užeiti į parduotuvę. Ir viskas įvyko. Nespėjau užeiti į vidų. Siaubas, kas darėsi. Dundesys. Žmonės blaškosi. Vyras, apsipylęs krauju. Moteris, apimta isterijos, šaukia motiną. Vyras blaškosi – ieško žmonos. 30 minučių – tamsa ir šauksmai. Nė vienas žibintas kaimynystėje nedega. Pastatą apšviečia tik automobilių žibintai. Pirmosios atvyko greitosios, po jų beveik iškart policija. Po 7-10 minučių atvažiavo ir gelbėtojai. Stovėjimo aikštelė prie parduotuvės visa padengta stiklo šukėmis ir nuolaužomis. Mašinos išvažiavo, užleisdamos vietą gelbėtojams, padangos girgždėjo per stiklo šukes kaip per sniegą. Ir netilo sirenos...“
Vika: „Siaubinga tragedija! Gyvename name priešais. Langai stipriai drebėjo. Greitosios išvažiuoja ir atvažiuoja. Prieš 15 minučių vėl dundėjo, matyt, nukrito likusi stogo dalis“.
Tania: „Atvirai kalbant, tiesiog siaubas! Buvau viduje, Pradžioje kažkoks traškesys. Nesuprasi. Pasipylė vanduo. Visi rėkia ir verkia. Ir čia kiekvienas už save. Pasileidau link išėjimo. Pasisekė, kad tik ką įėjau. Grindys – slidžios nuo vandens. Košmaras. Išėjimas užblokuotas, bet ne durys, o iškaba nukrito, ir nėra, kaip išeiti, o už nugaros – minia žmonių. Žmonės rankomis sudraskė tą iškabą. Ištrūkau, o dar kažkas krenta. Mergina stovėjo gatvėje ir šaukė: „Mama, mamyte...“ Apimta šoko nesupratau, kas atsitiko. Atsisėdusi į mašiną supratau, kad tai stogas. Visa purvina, nes vanduo tekėjo. Vargšai žmonės, o vaikučiai kaip verkė... Man pačiai isterija... Greitosios pradėjo važinėti po 10-15 minučių. O žmonės stovėjo gatvėje ir filmavo, ir niekas nesistengė padėti“.
Liudininkas: „Sūnus savo merginą ištraukė iš po nuolaužų, spėjom iki atvažiuojant gelbėtojams, po griuvėsiais krūva žmonių, šauksmai, dejonės, stogo iš viso nėra. Spėjom ištraukti iki nugriūvant antrai daliai. Ugniagesiai (gelbėtojai) neturėjo jokių instrumentų, visi turėjo tik trejas hidraulines žirkles, jokių pjūklų. Antra griūtis užgriuvo dalį gelbėtojų“.
Juliana: „Buvau viduje, kai suveikė signalizacija. Bet niekas neuždarė durų, žmonės ir toliau buvo įleidžiami. Apsaugos nebuvo. Buvo kasininkės, kurios skubiai skaičiavo prekes. Aš paklausiau pardavėjų, kodėl nebėga, o toliau aptarnauja žmones. O jos pasakė, kad joms uždraudė išeiti, kol neleis vadovybė. Aš išėjau, ir tada viskas atsitiko. Ir labai daug žmonių ten liko. Vargšai darbuotojai, girdėdami sirenas, toliau dirbo. Tai siaubas. Kodėl per valandą, kol kaukė sirena, žmones įleido į parduotuvę?“
Viktoras Michalčikas: „Buvau „Maximoje“ apie 16 val. 30 min. Su pertraukomis kaukė sirena. Po to per pertraukas pasipylė skelbimai rusų, latvių ir anglų kalbomis, kad būtina, laikantis apsaugos nurodymų, eiti išėjimo link. Bet visos kasos veikė. „Butikai“, taip pat ir „Drogas“, veikė. Apsaugininkas ramiai kalbėjosi su kasininke. Klausimas – kodėl nebuvo sustabdyta prekyba, evakuoti žmonės?“
Tatjana: „Viskas atsitiko 17 val. 50 min. Pradžioje – stiprus pokštelėjimas, lyg kažkas būtų nukritę iš viršaus, paskui viskas sudrebėjo, užgeso šviesa ir pradėjo kristi lubos ten, kur kasos. Pasipylė vanduo iš lubų kažkur priešais stendą su gėlėmis, aš buvau kanceliarinių prekių skyriuje. Išgyvenau tokį siaubą, bet ne dėl savęs, o dėl vaiko, kad sunku apsakyti“.
Parengė Jurgita Noreikienė
Straipsniai apie Latvijos tragediją:
* Apie vieną didžiausių nelaimių Latvijos istorijoje skaitykite čia
* Apie galimas nelaimės priežastis skaitykite čia
* Apie tai, kad sugriuvęs pastatas buvo prestižinis, skaitykite čia
