Didžiausios opozicinės Prancūzijos partijos lyderiui Jeanui François Cope nesunku kritikuoti vis nepopuliaresnius šalies valdančiuosius.
Opozicija trina rankomis, matydama rekordiškai mažą, iki 20 proc. nukritusį prezidento François Hollande’o populiarumą.
Tiesa, nors apklausos jau rodo visuomenės nepasitenkinimą dabartine politika, UMP tai neleidžia atsipūsti, nes artimiausiuose rinkimuose didžiausi jų varžovai, prognozuojama, bus ne valdžioje esantys socialistai, o kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio fronto“ partija. O UMP lyderis tampa daug santūresnis ir siūlo palaukti pačių rinkimų.
„Savo balsais šalies prezidentą prancūzai mėgins nubausti už dabartinę politiką. Mano tikslas – kad kuo daugiau UMP partijos merų laimėtų miestuose, nepaisant „Nacionalinio fronto“ grėsmės“, – teigė J.F.Cope.
– Sociologinės apklausos rodo, kad Marine Le Pen tapo viena populiariausių Prancūzijos politikų. Tai, apie ką „Nacionalinis frontas“ neseniai dar tik svajojo, tampa realybe.
– Kitų metų pavasarį bus tikrai daug miestų, kur į antrąjį savivaldos rinkimų turą išeis jų partija. Jau dabar yra siūlančių mums su jais sudaryti sąjungas – kai kuriuose miestuose paskirkime juos merų patarėjais, ir problema bus išspręsta.
Tačiau atsisakome bet kokių minčių apie tai.
Antraip supaprastintume balsavimo už kraštutinius dešiniuosius pavojų. Nėjome su jais į sąjungas ir neisime.
Mums rinkėjai kur kas griežtesni nei jiems. M.Le Pen gali kalbėti bet ką ir bus gerai, pavyzdžiui, kad reikėtų išstoti iš euro zonos ir grįžti prie franko.
Klausiame: kaip tai padarysite, juk tokį žingsnį lydės žaibiška 30 proc. infliacija, kaip tada mokėsime už naftą?
Ji atsako, kad sumažins mokesčius. Kaip? Juk reikės didinti kitus. Ji atsako, kad ne, ir viskas, ačiū, viso gero. Jeigu aš ką nors panašaus pasakyčiau, dvi valandas turėčiau aiškintis.
Į kraštutinių pažiūrų partiją žiūrima atlaidžiau nei į mus.
Tačiau galiausiai viską lems ne sociologinės apklausos, o rinkimai. Ir vėl ateis diena, kai prancūzai kaip suaugę žmonės turės nuspręsti, o sprendimą lydės vienokios ar kitokios pasekmės.
Tad jau dabar noriu parodyti prancūzams: štai kokią situaciją turime 18 mėnesių, mat antrajame ture balsavote už F.Hollande’ą, nes taip ragino M.Le Pen. O dabar 91 proc. žmonių teigia jo jau nebenorintys.
– Vienomis sociologinėmis apklausomis naudojatės kaip ginklu parodant prezidento nepopuliarumą. Kitomis, rodančiomis M.Le Pen triumfą, netikite. Ar tikrai realu, kad UMP jau ateinančiuose rinkimuose pavyks pasinaudoti prancūzų nepasitenkinimu valdžia?
– Normalu, kad po pralaimėjimo rinkimuose mes žmonėms nekeliame didelio džiaugsmo.
Bet stengiuosi žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą. Politiko stiprybę kuria laikas. Tad pasinaudosime mums duotu laiku, kad sugebėtume atkurti pasitikėjimą mūsų pasiūlymais, idėjomis, kad prancūzai suprastų, jog nėra kitų kelių nei tie, kuriuos siūlome mes.
Žinoma, kairiųjų nesėkmė padeda mums. Bet ją vertinu ne apklausomis, o pagal ekonominius rezultatus, kovą su nusikalstamumu, pagal visoje šalyje jaučiamą prancūzų nusivylimą ir net mažus reitingus, kai šalies prezidentas kalba televizijos laidose.
– Manote, kad Prancūzijai reikia naujo stipraus lyderio? Ar juo vėl galėtų būti Nicolas Sarkozy?
– Visos pasaulio šalys ieško gelbėtojo. Bet šiandien labiau reikėtų kalbėti apie meną valdyti: turėti viziją, projektą ir gebėjimą nuspręsti. Nežinau, ar tai galėtų būti N.Sarkozy ir ar jis grįš į politiką. Dar per anksti apie tai kalbėti.
– Ar prancūzų balsai už atvirai prieš svetimšalius pasisakantį „Nacionalinį frontą“ rodo, kad Prancūzijoje vis labiau ryškėja rasistinės nuotaikos?
– Sunkiu ekonominiu metu kai kurie pareiškimai ar išpuoliai gal kiek suintensyvėjo. Bet noriu priminti, kad Prancūzija kūrėsi tam tikrų vertybių pagrindu. Viena tų vertybių – nuolatinė kova su homofobija, rasizmu, antisemitizmu. Yra įstatymai, kurie draudžia tokius išpuolius.
Nesutinku su mintimi, kad dauguma prancūzų yra rasistai. Neleistinų pareiškimų yra, bet už juos turi būti baudžiama.
Kita vertus, Prancūzija nebegali ir toliau tęsti tokios migracinės politikos ir savo socialinėmis garantijomis nelegaliems imigrantams būti patraukliausia šalimi Europoje.
– Manote, kad atvykstančiųjų į šalį skaičių reikėtų mažinti?
– Problema ne ta, ar esame už, ar prieš imigraciją, pakankamai jų jau atvykę ar ne. Pirmiausia reikia nusibrėžti aiškią politiką. Mūsų migracijos politika sukurta XX a., kai imigracija buvo grynai ekonominio pobūdžio.
Reikėjo atstatyti šalį, skatinti jos vystymąsi.
Tačiau esame XXI a., o ekonominė logika virto socialine. Mūsų šalyje socialine apsauga gali naudotis tiek prancūzai, tiek imigrantai. Didėjant nedarbui, tai labai padidino Prancūzijos patrauklumą atvykstantiems. Tačiau nebeturime išteklių visam tam apmokėti.
– Šalyje didelio atgarsio sulaukė romų mergaitės Leonardos istorija. Spalio mėnesį 15-metė buvo atšaukta iš mokyklinės ekskursijos, o netrukus su visa nelegaliai Prancūzijoje gyvenusia šeima išsiųsta atgal į Kosovą. Vėliau F.Hollande’as pasiūlė Leonardai vienai grįžti tęsti mokslų. Jūsų partija uoliai piktinasi tokiais socialistų veiksmais, tačiau ši šeima į Prancūziją atvyko valdant N.Sarkozy ir UMP.
– Taip, ta romų šeima iš Kosovo į Prancūziją atvyko 2009 m. ir ketverius metus naudojosi visais įmanomais socialinės paramos šaltiniais.
Tad turėčiau pripažinti, kad šioje srityje ir mes turime viską iš pagrindų pakeisti.
