Tyliai gyvenu, tenorėjau gyventi su savo paveikslais, o dabar jie fotografuoja mane laikraščiams, kuriuose paprastai spausdinamos tik abejotinos reputacijos asmenybės“, – stebisi senolis baltais plaukais. Gruodžio pabaigoje jam sueis 81 metai. Bet jis – neįprastas pensininkas.
C.Gurlittas išgarsėjo lapkričio pradžioje, kai savaitinis žurnalas „Focus“ išspausdino pranešimą apie neįtikėtiną lobį, surastą jo namuose, – apie 1500 paveikslų. Kolekcijos vertė esą viršija milijardą eurų, rašo „Lietuvos rytas".
Po poros savaičių Augsburgo prokuratūra patikslino: kolekciją sudaro 1280 grafikos darbų ir paveikslų. 590 darbų nuodugniai tikrinami. Įtariama, jog jie nacių valdymo laikais buvo neteisėtai konfiskuoti iš jų savininkų, galbūt žydų, ar nupirkti už itin menką kainą.
Prokuratūra pradėjo skelbti paveikslus internete ir kviečia atsiliepti visus, ką nors žinančius apie jų kilmę. Neiškentęs dėmesio vieną kartą prabilti ryžosi ir pats C.Gurlittas.
Fantomas įkliuvo atsitiktinai
Viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo. 2010 metų rugsėjį muitininkai greitajame traukinyje iš Ciuricho į Miuncheną, ties Lindau, patikrino senyvą vyrą.
Vienas muitininkų prisiminė, jog vyras sėdėjo traukinyje iš Miuncheno į Ciurichą, ir spėjo, jog jis galėtų būti vienas tų vokiečių, kurie laiko savo neapmokestintus pinigus Šveicarijoje, ir važiavo jų pasiimti iš savo sąskaitos.
C.Gurlittu prisistatęs vyras iš pradžių tvirtino neturintis pinigų, tačiau muitininkai nusivedė jį į traukinio tualetą ir liepė nusirengti. Vokietis slėpė 9 tūkst. eurų.
Senolis muitininkams sakė gyvenantis iš prekybos meno kūriniais ir nurodė, jog gyvena Miunchene, garsiame Švabingo rajone. Vėliau pareigūnai nustatė, kad tuo adresu jis neregistruotas.
Maža to, C.Gurlittas gyveno nepalikdamas jokių pėdsakų – be sąskaitos banke ir banko kortelės, be socialinio draudimo numerio. Lyg koks fantomas. Muitininkams ir mokesčių inspektoriams tai kelia įtarimų.
Beveik metus stebėjusi C.Gurlittą, 2011 metų rugsėjį Augsburgo prokuratūra išdavė buto kratos orderį. Dar po penkių mėnesių pareigūnai apsilankė senolio namuose.
Ištisas keturias dienas jie kapstėsi po C.Gurlitto butą, vieną meno kūrinį po kito vyniojo į drobės gabalus, krovė į kartonines dėžes ir nešė lauk.
Ilgus dešimtmečius ant sienos kabėjusį Maxo Liebermanno paveikslą „Du raiteliai pajūryje“. Meno žinovai jį vertina bent 5 milijonais eurų.
Ne mažiau įvertinti ir Antonio Canaletto, Marco Chagallo, Pablo Picasso, Maxo Beckmanno, Auguste’o Rodino ir Franzo Marco bei Henri Matisse’o kūriniai. Iš kur jie atsidūrė pas paslaptingą senolį?
Gyvena praėjusiame amžiuje
Dabar C.Gurlittas liko vienas. Be savo paveikslų, kuriuos jis saugojo kaip savo akį ir su kuriais kalbėjosi lyg su gerais draugais. Kitų draugų jis neturėjo.
Jo paguosti atėjo moteris iš socialinės tarnybos. Senolis ją nuramino: jis neketinąs nusižudyti, tegul moteris palieka jį ramybėje. Tačiau C.Gurlittui nebuvo lemta likti ramybėje. Vos tik viešumoje pasirodė žinia apie rastus lobius, jam prasidėjo bemiegės naktys.
C.Gurlittas atrodo paslaptingai – į skaitytojus jis žvelgia nustebusiu žvilgsniu, jis atrodo savotiškai įkalintas praėjusiame amžiuje.
Pavyzdžiui, norėdamas užsisakyti kambarį viešbutyje, senolis sėda prie rašomosios mašinėlės ir rašo laišką, kurį pasirašo rašaliniu parkeriu. Važiuodamas į geležinkelio stotį visuomet užsisako taksi, net jeigu stotis nuo viešbučio nutolusi 300 metrų.
Televizorių C.Gurlittas paskutinį kartą žiūrėjo prieš 5 dešimtmečius. Antrąją Vokietijos televiziją ZDF, pradėjusią transliaciją 1963-iaisiais, jis vis dar vadina nauju kanalu.
Jo pasaulio laikrodis tiksi lėtai ir tyliai. C.Gurlittas stebisi telefonais, kurie rodo paskambinusio asmens numerį. Jis žino, jog galima naršyti internete, bet niekada to nebandė. Su žmonėmis jis bendrauja nedaug. Patirties jis sėmėsi iš knygų. Paklaustas, ar kada nors buvo įsimylėjęs, jis vaikiškai sukikena: „Ne, ne.“
Kai C.Gurlittas pastarąjį kartą viešėjo savo kituose namuose Austrijoje, Zalcburge, kaip reikiant sustreikavo širdis ir jam teko gultis į ligoninę.
Gydytojams kaip visada jis mokėjo grynaisiais – vyras niekada neturėjo jokio draudimo. Ir pensijos negauna. „Niekada nieko nenorėjau iš valstybės“, – sako jis.
Paveikslai – vienintelė meilė
Savo gyvenime C.Gurlittas išgyveno daug praradimų. Jo tėvas, garsus paveikslų kolekcininkas Hildebrandas Gurlittas nuo eismo įvykyje patirtų traumų mirė 1956 metais.
Motina mirė 1967-aisiais, o jo dvejus metus jaunesnę seserį Benitą praėjusiais metais pasiglemžė vėžys.
„Skaudžiausia buvo atsisveikinti su savo paveikslais – tikiuosi, kad greitai viskas bus išaiškinta, ir aš juos atgausiu“, – kelis sykius viltingai pakartoja vyras.
Jis niekaip negali suprasti, kodėl prokuratūra kelia vėją dėl senos bylos.
„Dabar mano paveikslai nežinia kur, o aš čia vienas. Kodėl jie nepaliko paveikslų? Galėjo pasiimti tuos, kuriuos norėjo patikrinti – tada namai nebūtų tokie tušti“, – skundžiasi vyras.
Tėvas sprendė už sūnų
Jis daug kalba apie senus laikus. Apie vaikystę Hamburge, apie apkasus nuo bombų prie Alsterio. Gurlittų šeima dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą – vis paskui tėvą. Jo gyvenimas esą buvo nelengvas vien dėl to, kad buvo „negrynakraujis arijas“.
Hamburge tėvas užregistravo prekybą motinos vardu, pats esą buvo tik darbuotojas. Vėliau Dresdene visai neregistravo prekybos – laikė meno kūrinius namuose, čia juos parduodavo ir pirkdavo.
„Mano tėvas dažnai įkliūdavo, kartais palūždavo, bet ir vėl atsistodavo ant kojų“, – neslepia pasididžiavimo C.Gurlittas.
Jis visada buvo naujokas. Svetimšalis, niekada nepriklausęs jokiam draugų ratui. Vienišius, kuriam niekada nereikėjo spręsti pačiam – už jį sprendė tėvas, kurį nuotraukos įamžino stovintį šalia rašytojo Thomo Manno ir pirmojo VFR prezidento Theodoro Heusso.
Cornelius norėjo patikti tėvui. Po abitūros egzaminų jis ėmė studijuoti meno istoriją Kelno universitete, lankė filosofijos ir meno teorijos paskaitas. Studijas metė ir nemėgsta apie tai kalbėti.
Įsitikinęs tėvo reputacija
Dar būdamas vaikas jis žaidė tarp garsių paveikslų. Jie lydėjo jį iš miesto į miestą. C.Gurlittas prokuratūrai galėtų daug papasakoti apie paveikslus ir jų kilmę, bet nenori. Jis prisimena, jog vaikystėje virš jo lovos kabėjo Ernsto Ludwigo Kirchnerio žalias veidas.
„Hitleris nemėgo žalių veidų“, – prasitaria C.Gurlittas ir patikina, jog namuose fiureris buvo minimas nepalankiai – esą jo tėvas kovojo prieš Adolfą Hitlerį, bet taip slaptai, kad niekas to nepastebėjo.
Pasak C.Gurlitto, tėvas niekada nepirko paveikslų iš privačių asmenų, tik iš muziejų arba kolekcininkų. Tačiau dabar, kai istorija iškilo į viešumą, sūnui tenka ginti ne tik savo, bet ir tėvo reputaciją.
C.Gurlittas paveldėjo lobį, bet niekada neklausė, iš kur jis. Jis tiesiog saugojo tėvo palikimą kaip savo akį – iki tos lemtingos dienos, kai susiruošė į Šveicariją.
Daugiau kaip prieš 20 metų jis Ciuriche pardavė paveikslą, pinigai buvo sumokėti į sąskaitą viename Šveicarijos banke. Pervežti paveikslą apsiėmė vienas meno agentas.
„Aš niekada nesu nieko nelegaliai, be muito mokesčių, pervežęs per Šveicarijos sieną. Niekada neturėjau jokių pajamų Šveicarijoje ir palūkanų neuždirbau“, – tikina C.Gurlittas.
Nacių ar meno rėmėjas?
Gali būti, kad jam teks prisiimti atsakomybę, tačiau kol kas jis iš visų jėgų ginasi. „Jeigu būčiau kaltas, jie mane pasodintų į kalėjimą“, – svarsto C.Gurlittas.
Jis tikina niekada neturėjęs nieko bendra su paveikslų pirkimu ar grobimu. Priešingai – dar Dresdene jis padėjo tėvui gelbėti paveikslus nuo artėjančių rusų.
Tėvas tada pasiskolino mašiną, ir abu vyrai nugabeno meno kūrinius pas ūkininką netoli Dresdeno, o vėliau į pilį Pietų Vokietijoje. Žmonės turėtų būti jam dėkingi! Visai įmanoma, jog jo teorija pasitvirtins.
Vokietijos tarnybos žino, jog tėvas, žinomas meno specialistas ir kolekcininkas H.Gurlittas, tarnavo naciams.
Jam buvo leista prekiauti vadinamuoju degeneratyviu menu – moderniojo meno A.Hitleris bei naciai nesuprato ir nekentė, bet vis tiek grobstė. Juk pinigai neapykantos nekelia. Pinigų reikėjo ir C.Gurlittui.
Kad pragyventų jis vis parduodavo kokį nors paveikslą – taip 2011 metais M.Beckmanno „Liūtų tramdytojas“ atsidūrė meno galerijoje „Lampertz“.
Galerija už paveikslą sumokėjo 750 tūkstančių eurų. Šiek tiek daugiau kaip 400 tūkst. pasiėmė C.Gurlittas, likusius jis esą atidavė buvusio paveikslo savininko palikuoniams.
Ar jam galima taip elgtis? Ar meno kūriniai, dešimtmečius slapstyti tamsiame motinos bute, yra užgyventas ir todėl teisėtas jo palikimas? Ar gali būti, kad visas šis triukšmas – tik audra stiklinėje?
Juolab kad C.Gurlittui karo pabaigoje buvo dvylika metų: ar verta stebėtis, kad jis prisimena tėvą, kuris atsakomybės, kaip žydų gelbėtojas, išvengė, buvus garbingą asmenį?
Jau reiškia pretenzijas
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje vėl prabilta apie meno kūrinių grąžinimą teisėtiems savininkams.
1998 metais buvo pasirašytas Vašingtono susitarimas.
Vokietija įsipareigojo peržiūrėti savo muziejų kolekcijas ir nepaisydama įsigaliojusio senaties termino grąžinti teisėtiems savininkams, jeigu jų meno kūriniai buvo pagrobti. Sugrąžinta buvo nedaug.
C.Gurlittui tuo metu buvo beveik 60 metų. Saugoti tėvo palikimą jam seniai buvo tapę gyvenimo prasme. Bavarijos teisingumo ministerija, kuriai teko užduotis pateisinti paveikslų konfiskaciją, tikrina, ar senaties terminus būtų galima pratęsti.
Net jei tai ir įsigaliotų, savininkams tektų pateikti nuosavybės įrodymus. Be to, teisininkams iškils ir kitų klausimų: ar H.Gurlittas nupirko paveikslus iš nacių, ar tik paėmė saugoti?
Kaip visas Vokietijos įstatymų džiungles paaiškinti savininkų palikuonims, jau žinantiems, jog paveikslai yra H.Gurlitto kolekcijoje?
Advokato Fritzo Glaserio palikuoniai tikina, kad jiems priklauso mažiausiai 13 meno kūrinių. Žinoma prancūzų žurnalistė Anne Sinclair, žydų prekiautojo Paulo Rosenbergo anūkė, reiškia pretenzijas į mažiausiai vieną H.Matisse’o paveikslą.
O ekspertai ruošiasi kreiptis į C.Gurlittą ir prašyti, kad jis savo noru atsisakytų pagrobtų meno kūrinių – kad nereikėtų teisinių ir politinių ginčų spręsti tarptautinėje arenoje.
Kaip gali vienas senolis ne savo noru tapti įžymybe? Paslaptingai ir tyliai gyvenusiam Corneliui Gurlittui tai pavyko, mat jį pasivijo praeitis, susijusi su naciais ir įspūdingos vertės meno kūriniais.
Šimtai paveikslų
Bavarijos teisingumo ministerija teigia, kad visus 1280 grafikos darbų ir paveikslų galima padalinti į tris dalis.
Tyrėjai spėja, kad apie 380 meno darbų priklauso „degeneratyvaus meno“ kategorijai, kuriai naciai priskyrė žydų kilmės bei komunistinių įsitikinimų menininkus ir net įžvelgė slaptą sumanymą sunaikinti Europos kultūrą. Panašiai kaip šių laikų dešinieji radikalai tvirtina, kad modernusis menas „užgožia dvasingą tradicinių vertybių meną“.
Tuo pat metu naciai prekiavo šiais meno kūriniais, taip gaudami valiutos savo sumanymams finansuoti.
Apie 590 meno kūrinių galėtų priklausyti „pagrobtojo meno“ kategorijai. Tai konfiskuotos žydų meno vertybės arba tokios, kurias žydai buvo priversti parduoti už itin menką kainą.
Likusius 310 meno kūrinių H.Gurlittas greičiausiai įsigijo teisėtai, gal dar iki naciams ateinant į valdžią. Kad ir kaip būtų keista, atrodo, kad C.Gurlittas nenusižengė Vokietijos įstatymams.
Jis kaltinamas nuslėpęs mokesčius ir turtą, tačiau jeigu slėpimo data laikysime 1967-uosius, motinos mirties metus, šiam kaltinimui jau seniai įsigaliojo senaties terminas.
