Šiandienis Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vizitas į Maskvą būtų tarsi eilinis – mat per pastaruosius kelis mėnesius Rusijoje jis svečiavosi kone kas savaitę. Tačiau dabar vizitas gali būti lemtingas, o apie šios kelionės tikruosius tikslus Kijeve sklando gandai.
Opozicija ir suartėjimo su Europos Sąjunga šalininkai būgštauja, kad V.Janukovyčius ten gali pasirašyti susitarimą su Kremliumi, uždėsiantį sunkią naštą Ukrainai ir sudeginsiantį visus tiltus į Europą.
Ko galima laukti?
Nori apriboti galias
Tokių pavyzdžių, kai V.Janukovyčius itin svarbius sprendimus priima vienas, pasitaręs tiktai su grupele jam ištikimų žmonių, jau būta.
Ukrainos konstitucija suteikia šalies vadovui labai dideles galias ir jis gali pasirašyti ar nepasirašyti įvairius dokumentus, taip pat ir labai svarbius, tik savo nuožiūra.
2010 metais jis pasirašė garsius Charkovo susitarimus, mainais už pigesnes dujas atiduodamas Rusijos laivynui teisę naudotis Sevastopolio jūrų uostu iki 2042 metų su galimybe pratęsti iki 2047 metų.
Opozicija šiuos susitarimus pavadino Ukrainos interesų išdavyste ir kvietė šalies žmones sukilti prieš V.Janukovyčių, jį nubausti, tačiau žmonės to nepalaikė.
Įdomu tai, kad šis susitarimas įsigalios tik nuo 2017 metų, kai, visai įmanoma, V.Janukovyčiaus nebus valdžioje.
Beje, dar įdomiau, kad pagrindinė V.Janukovyčiaus priešininkė Julija Tymošenko įkalinta būtent už susitarimus su Rusija – esą ji viršijo įgaliojimus.
Ir nors J.Tymošenko sėdi už grotų, V.Janukovyčių gali nurungti keli kiti opozicijos kandidatai per 2015 metų prezidento rinkimus, o kas žino – gal teks pasitraukti ir dar anksčiau.
Būtent to siekia opozicija šiandien, kaip pirminę sąlygą keldama premjero Mykolos Azarovo vyriausybės atsistatydinimą.
Į tai V.Janukovyčius kol kas reaguoja vangiai – žada paaukoti iešmininkus – atleisti kelis ministrus.
Vis dėlto opozicija – keliais žingsniais priekyje. Jų reikalavimuose – ne vien vyriausybės pasitraukimas.
Dabar jau siūloma grįžti prie 2004 metais priimtų konstitucijos pataisų, kurias valdant V.Janukovyčiui atšaukė Konstitucinis teismas, pripažindamas jas nekonstitucinėmis.
Pagal 2004 metų reformą prezidento galios buvo stipriai apribotos ir, remiantis šia konstitucija, prezidentas negalėtų vienas pasirašyti sutarties dėl, pavyzdžiui, prisijungimo prie Muitų sąjungos, kaip būgštauja opozicija.
Jis nė nebūtų galėjęs vienas pats Vilniuje nuspręsti, pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ar ne.
Prezidentas prisimanevravo
V.Janukovyčius vizito į Maskvą išvakarėse atsidūrė savo dvigubo manevravimo politikos spąstuose.
ES komisaras Štefanas Füle pareiškė, jog Bendrija stabdo derybas su Ukraina, ir paaiškino, kad pastaruoju metu Ukrainos valdžios veiksmai yra labai neaiškūs.
Ir nors vakar tiek iš Briuselio, tiek iš Kijevo skriejo signalai, jog derybos nežlugo, žinia V.Janukovyčiui labai aiški: jis galėjo tapti tuo žmogumi, kuris prakirto Ukrainai langą į Europą.
Bet jis tampa žmogumi, kuris pats tą langą stipriai užtrenkė ir gal ne jam bus lemta jį vėl praverti.
Tai patvirtino ir aukštų ES pareigūnų, politikų vizitai į Ukrainą: Kijeve per praėjusią savaitę apsilankė ir ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton, ir pirmininkaujančios ES Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ir Europos Parlamento delegacija. Svarbūs ne šiaip vizitai, o Vakarų politikų laikysena.
Pagaliau Ukrainos politikai ir visuomenė sulaukė to, ko siekė iš pat pradžių, – paramos ir pripažinimo. Dabar to iš ES juntama labiau nei bet kada anksčiau.
Ir nors opozicijos siekis, kad ES iš viso nutrauktų kalbas su V.Janukovyčiumi, nėra pasiektas, šaltukas iš Briuselio akivaizdus. Ir tai akivaizdžiai nervina Rusiją.
Ko gero, neatsitiktinai Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Aleksandras Puškovas pareiškė, jog ES ir kitos Vakarų šalys siekia pašalinti V.Janukovyčių pirma laiko.
Pigūs triukai nebeveikia?
Tuo metu minia Kijevo Nepriklausomybės aikštėje siunčia labai aiškią žinią V.Janukovyčiui: jeigu bus pasirašyta įsipareigojimais su Rusija Ukrainą pančiojanti sutartis, toks sprendimas nebus pripažintas.
Tai dabar Ukrainoje vadinama nauja liaudies diplomatijos forma: kai neprisibeldusieji į aukščiausių pareigūnų duris, į jų protą ir sąžinę gali paskelbti, kad to pareigūno pasirašyti susitarimai bus laikomi negaliojančiais.
Žinoma, tarptautinė teisė tokius pareiškimus laiko neįpareigojančiais.
Tačiau tokie pareiškimai turi didelę moralinę prasmę. Ypač šalyje, kur sakoma, kad vyksta revoliucija.
Ir taip jau įkaitintai, iš barikadų nesitraukiančiai miniai vienašališki V.Janukovyčiaus žingsniai – tarsi žibalo šliūkštelėjimas į ugnį.
Ir dabar jau akivaizdu, kad protestuojančių ukrainiečių nesuviliosi pigesnėmis dujomis iš Maskvos. Kaip 1990-aisiais Maskvos spaudimu ir vilionėmis nesusiviliojo ir lietuviai.
