R.Žilinauskas draugės žurnalistams papasakojo apie tragediją, ir kaip jos velionės šermenis pabandė paversti jos išsvajotomis vestuvėmis. Tik vietoje balto limuzino ji keliavo baltame karste, rašo freecity.lv.
„Mes nusprendėme palaidoti Ritą su vestuvine suknele. Ji tų vestuvių – pirmųjų savo gyvenime - taip laukė. Ji mums nuolat pasakodavo, kokių apdarų norėtų, kas turi būti patiekta ant stalų. Viską padarėme būtent taip. Netgi stengėmės nevartoti žodžio šermenys. Sakėm – banketas“, - braukdamos ašaras pasakojo Ritos draugės Olga ir Tatjana.
Neišskiriamos draugės buvo penkios – Rita, Olga, Tatjana, Inesa ir Irina. Moterys kartu keliaudavo, lankydavosi parodose, kepdavo šašlykus ir rengdavo mergvakarius. Ir niekam net nešovė į galvą, kad vieną dieną jų draugystę pažymės kraupi katastrofa.
Prisimindamos palaidotą draugę, Olga ir Tatjana negaili jai gerų žodžių: Rita buvusi pati geriausia, švelniausia, labai mylėjusi vaikus, skaniai gamindavusi valgyti.
„Tiesiog angelas“, - neabejoja Tatjana.
R.Žilinauskas gyveno daugiabutyje su savo tėvais ir šuniu netoli liūdnai pagarsėjusio prekybos centro. Moteris rūpinosi pagyvenusiais, jau į pensiją išėjusiais tėvais – rūpindavosi pirkiniais ir gamindavo jiems valgyti.
Nustebino šuns staugimas
Žinią apie ketvirtadienio nelaimę Rygos Zolitūdės rajone pirmoji išgirdo Olga ir iškart surinko Ritos numerį. Ragelio niekas nekėlė. Vėliau paaiškėjo, kad telefoną moteris buvo palikusi namuose. Tai buvo keista, nes rygietė visada jį nešiodavosi, kad galėtų susirašinėti ir kalbėtis su savo mylimuoju.
„Man iškart širdis nusirito į kulnus. Juk Rita gyvena prie šios parduotuvės. Buvo visiškai įmanoma, kad darbo dienos pabaigoje ji užsuks ten apsipirkti. Juolab, kad tą dieną ji turėjo gauti atlyginimą. Man taip slėgė širdį, kad sunku apsakyti. Pradėjau skambinti visoms draugėms. Po trijų valandų paskambino jos mama ir paklausė, ar nežinau, kur Rita“, - atslinkusį nerimą apibūdino Olga.
Netoli draugės namų gyvenusi Tatjana vos sulaukusi Olgos skambučio nulėkė į Ritos namus.
„Pirmas dalykas, kuris mane nustebino, kai įėjau į butą, buvo šuns staugimas. Jis taip niekada nesielgdavo“, - prisiminė Tatjana.
Nei Ritos motina, nei tėvas nežinojo, ar duktė išėjo į parduotuvę. Galbūt ji lankosi pas ką nors svečiuose? Galbūt ji dar nežino apie nelaimę, nes jeigu žinotų, tai rastų būdą susisiekti su artimaisiais ir juos nuramintų?
„Kažkurią akimirką mes supratome, kad Rita ten, po įgriuvusiu „Maxima“ stogu. Visi patraukėme ten. Tai buvo ne naktis, o pragaras. Mes sėdėjome, stovėjome, vaikščiojome. Pamiegoti pavyko vos porą valandų. Visiems rodėme Ritos nuotrauką ir klausinėjome, gal kas nors ją matė. Ryte apvažiavome ligonines, bet visur mums atsakė, kad tokios pacientės nėra. Tada nuvykome į morgą, bet ir ten Ritos nebuvo“, - skaudžiais prisiminimais dalijosi draugės.
Draugę ištraukė 53-ią
Kankinantis laukimas tęsėsi.
„Gelbėtojai ten ne dirbo, o tiesiog arė. Ir verkė. Visi verkė. Mes ten tiek prisižiūrėjome. Toks jausmas, kad pabuvojome kare. Atsimenam, kaip per pirmąsias valandas traukė ir vežė sužeistuosius. Greitoji, greitoji, greitoji... Sirenų kauksmas, verksmai, dejonės. O jau antrą parą – tik lavonai maišuose. Vienas, antras, trečias.
Mus maitino, vaišino karšta arbata, atvežė pledų ir antklodžių. Niekas iš įvykio vietos jau nesitraukė. Prasidėjo žuvusiųjų atpažinimas.
Lavonus iš griuvėsių traukę vaikinai visą laiką buvo nuleidę galvas. Žmonės prie jų pribėga ir klausia: „Gyvas? Gyvas?“ O jie tik tylėdami papurto galvas, nedrįsdami pažvelgti į klausiančiuosius“, - pasakojo draugės.
Moterys pažymėjo, kad tragedijos paliestiems žmonėms ir sukrėstiems gelbėtojams labai padėjo psichologai, nes visų nervai buvo be galo įtempti.
Šeštadienį paryčiais, 5 val. 40 min. Gelbėtojai ištraukė dar vieną kūną. Draugės paklausė: „Kas – vyras ar moteris?“
„Viskas, ką galiu pasakyti – pilkas paltas“, - atsakė gelbėtojas.
Tą akimirką išblėso paskutinė viltis.
„Supratome, kad tai ji. Po dešimties minučių nuėjome jos atpažinti. Mums atidavė jos asmeninius daiktus: suplėšytą žemėtą rankinę, grandinėlę su kryželiu. Ją ištraukė priešpaskutinę – 53-ią“, - kalbėjo tragedijos liudininkės. Iš viso po griuvėsiais buvo rasti 54 žmonių kūnai.
Tuo metu Ritos tėvų prie parduotuvės nebuvo. Draugės vis skambindavo jos mamai ir ramindavo, kad tarp žuvusiųjų dukters nėra. Tatjana prisiėmė sunkią atsakomybę pranešti porai apie dukters mirtį.
Suknelę ir vaišes dovanojo
Draugės nusprendė nekamuoti sielvarto apimtų pensininkų ir perėmė visus laidotuvių rūpesčius.
„Paskambinome į vieną vestuvinių suknelių saloną. Ragelį pakėlė jo šeimininkė. Išgirdusi, kad norime nupirkti nuotakai suknelę, pakvietė atvažiuoti pasimatuoti. Kai sužinojo, kad atvažiuoti nėra kam, kad nuotaka, taip ir nesulaukusi savo vestuvių, žuvo po „Maxima“ griuvėsiais, iškart pasakė: „Atvažiuokite, mes padovanosime jums viską, ko tik reikės.“
Atvažiavome į saloną, ir mums iš tikrųjų leido rinktis iš visų suknelių, net pačių brangiausių. Mes išrinkome tokią, kokios norėjo Rita. Ji nebuvo pati brangiausia. Už ją iš mūsų nepaėmė nė lato, ir dar pridėjo nuometą“, - pasakojo žuvusiosios bičiulės.
Tuomet moterys ėmė rūpintis banketu. Vienoje kavinėje, kur kadaise uždarbiavo R.Žilinauskas, jos užsakė baltą vestuvinę salę. Vaišėms užsakė tokius užkandžius ir patiekalus, kuriuos, kalbėdama apie savo būsimas vedybas, minėjo Rita. Gedulinguose pietuose dalyvavo 70 žmonių. Tačiau kavinės savininkai, nepaisydami didelės sumos, taip pat pareiškė, kad vaišes dovanoja.
Mylimasis gyveno 3 valandas
„Ritos jaunikis gyvena kitoje šalyje. Kol jos ieškojome po griuvėsiais, jis kone kas minutę skambindavo ir klausinėdavo. O tada mes nusiuntėme jam sms: „Rita žuvo“. Iškart po to iš jo telefono atėjo dvi žinutės: „Netikiu, ji turi būti gyva“ ir „O Dieve“. Po to bendravimas su juo nutrūko.
Mes ėmėme jam pačios skambinti, bet jis nekėlė ragelio. Po kurio laiko paskambino jo sesuo ir pasakė, kad viskas yra blogai. Kiek vėliau sužinojome, kad, praėjus trims valandoms po žinios apie Ritos mirtį, vyrui į smegenis išsiliejo kraujas, ir jis mirė.
Į Ritos laidotuves atvažiavo du jo draugai ir sesuo. Kitą dieną ji laidojo savo brolį. Jie taip stipriai vienas kitą mylėjo, kad ji paprasčiausiai pasiėmė jį su savimi. Mums nuo minčių apie tai iki šiol šiurpsta kūnas“, - pasakojimą užbaigė Olga ir Tatjana.
Parengė Eglė Buitkienė
