79 mūsų eros metais išsiveržęs Vezuvijus po storu pelenų sluoksniu palaidojo Pompoėjos miestą ir daugelį jo gyventojų – kilmingų, turtingų, paprastų romėnų, jų vergų. Šimtmečius romėnų miesto griuvėsiai išliko nepaliesti, o kai miestas buvo galiausiai atkastas, jis tapo vienu garsiausiu romėnų architektūros paminklu bei ugnikalnių išsiveržimų auka.
Ar toks pat likimas laukia ir Sigarango Garango kaimelio, įsikūrusio Sinabungo ugnikalnio papėdėje? To savęs vis dažniau klausia kaimelio gyventojai, kurių didžioji dalis jau evakuota. Ugnikalnis nerimsta nuo 2010-ųjų, o nuo praėjusio rugsėjo išsiveržimai dar labiau suintensyvėjo iki 50 nedidelių lavos, pelenų bei kitų vulkaninių uolienų išmetimų kasnakt.
Miestelis buvo padengtas storu pelenų, pemzos – kitaip vadinamo vulkaninio stiklo sluoksniu. Kadangi vulkaninės kilmės pelenai yra gerokai tankesni nei įprasti, daugelio vietos gyventojų namų stogai neatlaikė vos kelių centimetrų pelenų sluoksnio ir įgriuvo.
Tiesa, kol Sigarango Garango kaimelio gyventojai skubėjo palikti niūriai atrodančias vietoves, jų vietą užėmė būriai įspėjimų nepaisančių smalsuolių. Šie iš, jų manymu, saugaus atstumo su susidomėjimu seka išsiveržimus bei fotografuoja ugnikalnio šlaitais besiritančius piroklastinius srautus.
Pastaraisiais vadinami pemzos, kitų vulkaninių uolienų ir karštų dujų greitai judantys srautai, kurių greitis siekia net iki 700 km/h. Srauto viduje temperatūra siekia 100–1000 °C. Patekę į tokius srautus žmonės neišgyvena. Tuo nuo rugsėjo jau spėjo įsitikinti per arti ugnikalnio buvusių 11 smalsuolių, kuriuos pražudė išsiveržimai.
