Ukrainietis vaikinas lupa prisirpusį mandariną. Pirštai plėšriai mėsinėja vaisių, godžiai lenda po atšokusia odele, plėšo į sultingas dalis. Rodos, tuoj į vakarą ištrykš Kūčių kvapas. Bet neištrykšta. Pradedu kosėti, nes į plaučius įsiurbiau per daug degančių padangų dūmų. Visai šalia mūsų liepsnoja priešakinės Kijevo protestuotojų barikados.
Tas jaunuolis, Andreika, ateina čia kas trečią naktį. Su kareivio šalmu, apsaugine liemene ir geležimi kaustyta lazda. Pirmiausia, užsiropščia ant ledo prikištų bulvių maišų, tada užšoka ant sudeginto miesto autobuso stogo ir įsmeigia žvilgsnį į šarvuotas „Berkut“ pajėgų kolonas. Žiūri ir su šimtais kovos draugų ritmiškai plaka savo lazda per geležinį stogą.
Hruševskio gatvėje plieninė širdis taip kala bauginantį ritmą, kad beginkliai žmonės nebijo stoti prieš „Berkut“ šaulius. Atrodo, kad priešakinės barikados, lyg puolimui pasiruošusi gyvatė, rangosi prieš nekenčiamą priešą. Atrodo, kad ant autobusų stogų be sustojimo trypiantys sukilėliai atlieka ritualinį šokį prieš lemiamą mūšį.
Priešakinės protestuotojų barikados Hruševskio gatvėje per tuos du mėnesius sugėrė visą Kijevo smurtą. Savaitės pradžioje čia mirtį sėjo snaiperiai, šias pozicijas šturmavo „Berkut“ smogikai, čia sukilėlius gąsdino šarvuotis BTR. Čia švilpė guminės kulkos, sproginėjo garsinės granatos, akis ir gerkles draskė dujos.
Prieš du mėnesius sukilėliai čia sunešė pirmuosius smėlio ir ledo maišus. Tada dar niekas nežinojo, kiek tęsis ukrainiečių kova. Dabar Hruševskio gatvė labiau primena Stalingradą, o ne vienos iš Europos sostinių senamiestį.
Priešakinės barikados tęsiasi vos kelis šimtus metrų – nuo senovinių kolonų ir nedidelės aikštelės iki senamiesčio pastatų. Barikadų liniją sudaro smėlio ir ledo prikišti bulvių maišai, sulaužyti suoliukai, rastai, lentos, ratlankiai, apšvietimo stulpai, sudeginti automobiliai ir autobusai.
Barikados yra maždaug 2-3 metrų aukščio, o plotis – lyg galingos, akmenų sienos. Vieni sukilėliai stovi ant jų ir stebi priešo pozicijas, kiti apačioje laukia su paruoštais pagaliais, Molotovo kokteiliais ir plytomis.
Teritorija, kurioje glaudžiasi priešakinių barikadų sargai – labai siaura. Vos už dešimties metrų jau pastatyta antra barikadų linija, už jos - dar ir dar viena nuolaužų siena.
Iš viso Hruševskio gatvėje įrengtos penkios barikadų linijos, tarp kurių kunkuliuoja gyvenimas: keičiasi sargybos pamainos, verdama arbata, nešiojami sumuštiniai, pyragaičiai, net karšti ukrainietiški koldūnai, dirba medikai, žurnalistai, barikadų statytojai, suvirintojai. Čia net leidžiamas Maidano sienlaikraštis, kuriame detaliai apžvelgiami praėjusios paros įvykiai.
„Berkut“ pajėgos išdėstytos maždaug už dešimties metrų. Užsilipęs ant priešakinių barikadų gali matyti kaip keičiasi pareigūnų pamainos, kaip jie kalbasi, rūko. Atrodo, net gali matyti jų akis, graužiamas deginamų padangų dūmų.
Kartais protestuotojai šviečia į priešų pozicijas prožektoriais, tačiau tai nėra būtina, nes pamatyti Ukrainos valdžią saugančias pajėgas nėra sudėtinga net naktį. Sukilėlių pusėje taip audringai liepsnoja laužai, kad apšviečia visą teritoriją iki „Berkut“ pozicijų.
Per naktį priešakinėse pozicijose, tame siaurame lopinėlyje, sudeginama šimtai senų padangų. Liepsnojanti guma taip tįsta ir varva, kad atrodo, jog Ukrainos žemė lydosi nuo sukilėlių įsiūčio. Per autobusų griaučius lyg išprotėjusių kazokų kolonos ritasi juodų, slibiniškų dūmų bangos, kurios atsimuša į „Berkut“ skydus.
Vos įžengęs į priešakines pozicijas pradedi dusti ir kosėti, smala graužia akis. Kiekviename žingsnyje kojas bando sučiupti išlydytų padangų vielos. Todėl sukilėliai nešioja respiratorius, dujokaukes, skareles, slidininkų kaukes. Jų veidai juodi lyg šachtininkų – pro suodžius matosi tik akys, kuriose atsispindi laužai.
„Aš kovoju, kad ji gyventų kitokiame pasaulyje“, - savo dukros nuotrauką rodo jaunas ukrainietis. Jis stovi prie barikadų Hruševskio gatvės prieigose. Jo veidas suodinas, akys pavargusios, rūbai murzini.
Jaunas vyras gyvena ne Kijeve, o Dniepropetrovske – mieste, kuriame prezidento Viktoro Janukovyčiaus bendražygiai dar turi visuomenės palaikymą. Į sostinę jis atvažiuoja kas trečią savaitę ir budi prie barikadų. Gyvena Maidane, sukilėlių užimtuose pastatuose. Valgo bendraminčių gaminamą maistą ir geria karštą arbatą. Šeima liko Dniepropetrovske.
„Stovėsime tiek, kiek reikės“, - sako ryžtingai. O kiek reikės? Kol prezidentas ir jo aplinka pasiduos. Kol bus paskelbti nauji rinkimai, suformuota nauja vyriausybė ir Ukraina pasisuks į Vakarus, o ne į Rusiją, kaip dabar.
Jaunas sukilėlis, stovintis prie degančių padangų, išpučia akis: „Iš Lietuvos?! Eik tu n****! Čia tai geras!“. Numeta ant degančios žemės kelio ženklą, naudojamą kaip skydą ir atkiša man suodiną leteną. Mes apsikabiname lyg kovos draugai.
„Aš čia nuo ryto. Kas trečią dieną su draugais budime“, - linksmai šaukia jaunas vyras. Šaukia, nes per kurtinantį, ritmišką sukilėlių plakimą lazdomis, sunku susikalbėti. Mes – bendraamžiai, jam dvidešimt šešeri. Šalia jo – dar penki panašaus amžiaus jaunuoliai. Kol mes kalbamės, jo kovos draugai užsilipę ant priešakinių barikadų žiūri į „Berkut“ pozicijas.
Lietuviai Maidane – labai mylimi ir gerbiami. Tai pajutau jau pirmosiomis akimirkomis, kai patekau į protestuotojų minią. Mes čia esame broliai iš Europos, kurie padeda protestuotojams kovoti už Ukrainos posūkį į Vakarus. Mes esame tie, kuriems iš tikrųjų skauda dėl Ukrainos. Ištarus Lietuvos vardą, Kijeve atsiveria visos durys – net tos, pro kurias negali žengti paprasti sukilėliai.
Apie sukilėlių ginkluotę, taktiką, pasiruošimą, kasdienybę ir alinantį darbą Maidane, meilę lietuviams ir politinius procesus, kurie verda Kijevo centre – kituose reportažuose iš liepsnojančios Ukrainos sostinės.
