Protestuotojai paskelbė gedulą dėl žuvusių aktyvistų ir surengė gedulingas eitynes.
Tačiau neramumai šalyje tęsiasi.
Pavyzdžiui, Ukrainos pietryčiuose šturmuojamas Zaporožės srities administracinis pastatas, prie kurio susirinko apie 6 tūkst. aktyvistų. Yra sužeistų žmonių.
Per visą, jau du mėnesius trunkančią Ukrainos politinę krizę sekmadienio mitinguose paprastai dalyvaudavo dešimtys tūkstančių, o kartais – ir daug daugiau žmonių.
Šio sekmadienio mitingas turėjo vykti kitą dieną po to, kai prezidentas Viktoras Janukovyčius vienam pagrindinių opozicijos lyderių pasiūlė premjero postą.
Nors visiškai ir neatmetė šio pasiūlymo, Arsenijus Jaceniukas sakė, kad reikia patenkinti daugiau opozicijos reikalavimų, tarp jų – reikalavimą V.Janukovyčiui atsistatydinti.
A.Jaceniukas pažadėjo, kad protestai tęsis.
Krauju aplaistyta naktis
Naktį į sekmadienį Ukrainos sostinėje liejosi kraujas, aidėjo šūviai ir granatų sprogimai. Sukilėliai šturmavo pastatą, kuriame buvo įsitvirtinę keli šimtai milicijos pareigūnų. Po keturių valandų kovos ir sudėtingų derybų, pareigūnai pasidavė. Tai buvo morališkai svarbi sukilėlių pergalė.
Pergalė, kurią pasiekti padėjo ir koviniai ginklai.Ši keista ir kraujo pareikalavusi situacija prasidėjo šeštadienio vakarą, apie 21 val. 30 min. Keli šimtai Ukrainos milicijos pareigūnų netikėtai prasiveržė ir šturmavo kongreso centro „Ukrainos namai“ pastatą, kuris stovi Hruševskio ir Triochsvetitelskaja gatvių sankirtoje. Tai gatvės, kurios praėjusią parą buvo įtrauktos į vadinamąjį Maidaną – sukilėlių kontroliuojamą ir prižiūrimą teritoriją.
Senovinis kongreso centro pastatas, išvaizda primenantis Vilniaus rotušę, stovi už sukilėlių barikadų, todėl milicijos pareigūnai užėmė strategiškai svarbią poziciją – iš jos galima stebėti ir apšaudyti protestuotojų nugaras.
Maidano daliniai akimirksniu bandė išstumti pareigūnus iš svarbaus statinio, tačiau buvo per vėlu – ginkluoti, skydais prisidengę milicininkai įsitvirtino. Prasidėjo pastato apsiaustis.
Praėjus pusvalandžiui nuo įvykio pradžios, protestuotojai pastatė barikadas prie išėjimų iš kongresų centro. Pareigūnai pateko į spąstus – buvo įkalinti erdvioje, tamsioje salėje, į kurią patys veržėsi.
Apsiaustis tęsėsi maždaug valandą, o tada prasidėjo šturmas.
Šaudė iš pistoletų
Pastatą užgulė keli šimtai protestuotojų, ginkluotų lazdomis, metaliniais strypais, net fejerverkais ir petardomis. Ant šaligatvio, esančio kongreso centro kairėje, sukilėliai gamino Molotovo kokteilius ir kitokius sprogmenis.
Pradžioje jie tik ritmiškai daužė lazdomis į skardas, kuriomis buvo sutvirtintos naujosios barikados, plakė statines ir kelio ženklus, kurie atstojo skydus. Didelė, įsiutusi minia taip gąsdino pareigūnus ir skanduodami ragino pasiduoti be kovos. Atmosfera kaito kiekvieną minutę.
Apie 22 val. 45 min. į „Ukrainos namus“ pasipylė akmenų, plytų ir ledo luitų kruša. Išdužo pastato langai, buvo apnuogintos milicininkų pozicijos. Pro langų ertmes buvo galima matyti pareigūnų skydus. Į vidų pradėjo skristi fejerverkai, signalinės raketos, sienas laižė Molotovo kokteilių liepsnos.
Į spąstus įvaryti milicininkai į sukilėlius paleido ledinio vandens srovę. Šalta srovė permerkė ir mano rūbus. Po kelių akimirksnių striukę, kelnes, batus, pirštines aptraukė šerkšnas, rūbai pradėjo stingti, o kūną ėmė žnaibyti šaltis. Kol rankomis bandžiau nubraukti stingstantį vandenį, milicininkai paleido į sukilėlius garsinę granatą, kuri sprogo už dešimties metrų nuo mano kojų. Smūgio banga buvo tokia, kad, atrodė, jog net mano širdies ritmas pasikeitė. Garsinės granatos tąnakt sproginėjo nuolat, o kiekvieną sprogimą palydėdavo nervingi keiksmai.
Salė, kurioje buvo įkalinti keli šimtai milicininkų, nuolat mirgėjo nuo sprogimų: geltonų, raudonų, žalių. Sukilėlių fejerverkai skrido tiesiai po pareigūnų kojomis, lyg nuodingi vabzdžiai trankėsi į skydus ir šalmus.
Labiausiai nustebino tai, kad už Ukrainos posūkį į Vakarus ir Europos Sąjungą kovojantys protestuotojai turėjo kovinių ginklų. Keli jauni vyrai išsitraukė „Makarov“ pistoletus ir paleido kulkų seriją į salę, kurioje tūnojo milicininkai. Negaliu garantuoti, tačiau tų sukilėlių kovos draugai tikino, kad šoviniai buvo tikri, ne garsiniai.
Tokie susišaudymai truko apie valandą. Buvo sužeisti keli sukilėliai. Vienas jaunas vyras išsisuko koją, nukritęs nuo barikados, kai į jį šovė garsinė granata. Kitam jaunam ukrainiečiui buvo prakirsta kakta, kai į veidą pataikė nuo sienos atšokęs akmens luitas.
Teigiama, kad per susirėmimus sužeista daug milicininkų. Kiek - naktį dar buvo nežinoma.
Prašė išleisti sužeistus pareigūnus
Vidurnaktį protestuotojai išdaužė visus langus, apgriovė savo pačių suręstas barikadas ir pasiruošė lemiamam šturmui. Ant barikadų užsilipę ryšininkai rodė signalus, prie išdaužytų langų ir sienų rikiavosi ginkluoti protestuotojai. Už kelių dešimčių metrų nuo kongreso centro pradėjo žygiuoti sukilėlių rezerviniai būriai. Tai gerai apsišarvavę vyrai, kurių pareiga – ginti sukilėlių pozicijas per lemiamus mūšius. Pastatą apsupo keli tūkstančiai žmonių: Maidano kovotojai, žurnalistai, medikai, smalsuoliai.
Prieš lemiamą ataką prie išdaužytų langų palinko protestuotojų vadai. Įkišę galvą į salę, kurioje buvo milicininkai, jie pradėjo derybas. Po kelių dešimčių minučių miniai buvo duotas įsakymas: „Ramiai!“ Suprask, pavyko pasiekti susitarimą.
Buvo nutarta, kad įtūžusi minia išsirikiuos ant plačių „Ukrainos namų“ laiptų, sudarys gyvą koridorių ir leis skubiai išeiti įkalintiems milicininkams. Keli šimtai įpykusių, pavargusių ir purvinų ukrainiečių pakluso įsakymui, tačiau minioje vis prasiverždavo nepasitenkinimas.
Po keliolikos minučių šitas susitarimas buvo pakeistas – nuspręsta, kad bus išvesti tik sužeisti pareigūnai, o sveikieji liks viduje. Tada tarp protestuotojų aistros jau virė atvirai ir nebevaldomai – vieni sakė, kad reikia padėti sužeistiems milicininkams, o kiti reikalavo atkeršyti priešininkams, pražudžiusiems bendražygius.
„Mus stebi visas pasaulis, parodykime, kad mes žmonės, ne žvėris kaip jie“, - ant kongresų centro laiptų išsirikiavusią minią ragino jaunas ukrainietis. „Ar jie leido mums išvesti sužeistus iš Hruševskio?“, - įtūžiu atkirto kitas protestuotojas, primindamas kruviną barikadų šturmą savaitės pradžioje. „Parodykime tiems gaidžiams, kad mes turime kiaušus“, - smurtauti ragino dar vienas sukilėlis.
Kiekvienas toks šūksnis susilaukdavo ir pritarimų, ir baubimo. Minioje nuolat buvo girdimi provokatorių balsai, raginantys smurtauti, į pareigūnų pozicijas vis įskrisdavo akmuo ar petarda. Kiekvieną tokį išpuolį malšindavo patys sukilėliai, reikalaudami išvesti provokatorius. Protestuotojų lyderiai pabrėžė, kad negalima elgtis neatsakingai ir griebtis kraujo praliejimo.
„Visų pirma, jie yra savo motinų vaikai, jie yra ukrainiečiai, būkite žmonės, aš labai prašau“, - savo kovos draugus ragino vyras, kuris, matyt, buvo vienas iš sukilėlių vadų. Panašius žodžius per garsiakalbį nuolat kartojo ir kunigas, kurį atvedė Maidano vadai, ir medikai, kurie ruošėsi išvesti sužeistus milicininkus.
Pasidavė po derybų su V.Klyčko
Tokie įkalbinėjimai ir pasiruošimas pareigūnų išvedimui truko kelias valandas. Speigas prasklaidė protestuotojus, ištroškusius pareigūnų kraujo, todėl apie 3 val. ryto ant „Ukrainos namų“ laiptų stovėjo tik ištvermingiausi.
Maždaug tuo metu į apsuptą pastatą įžengė opozicijos lyderis Vitalijus Klyčko. Jis apie pusvalandį kalbėjo su įkalintais milicininkais ir sukilėlių vadais.
Galiausiai, apie 4 val. ryto pareigūnams pavyko išeiti iš pastato. Jie buvo susodinti į automobilius ir išvežti, sužeistiesiems suteikta medicinos pagalba.
