Eiti prie grėsmingų „Berkut“ linijų – labai nejauku. Dėdamas kiekvieną žingsnį per ledo ir nuolaužų lauką labai aiškiai supranti, kad ant pečių neši kaukolę, kurią be dramatiškos Holivudo filmų muzikos gali sutrupinti snaiperio kulka. Juk pasakojama, kad Ukrainos valdžią ginantys vyrai smaginasi šaudydami net į medikus ir užsienio žurnalistus.
Pareigūnai ir sukilėliai jau du mėnesius stovi vieni prieš kitus. Keista fronto linija tęsiasi kelis šimtus metrų – nuo Kijevo „Dinamo“ stadiono kolonų Petrivskio alėjoje iki M.Hruševskio gatvėje esančių gyvenamųjų pastatų komplekso.
Protestuotojai slepiasi už aukštų barikadų, padarytų iš ledu prikištų bulvių maišų, sudegintų autobusų ir automobilių. Pareigūnai stovi kitame tos pačios gatvės gale, šiek tiek palipus kalva į viršų. Suglausti jų skydai sudaro tiesią, metalinę gynybos liniją, kuri užtveria praėjimą link Ukrainos valdžios rūmų.
Priešininkų pozicijas M.Hruševskio gatvėje skiria vos kelios dešimtys metrų. Tiek nedaug, kad sukilėliai gali mėtyti ne tik akmenis, bet ir replikas. Siaura buferinė zona nusėta ledo luitais ir akmens gabalais, miesto nuolaužomis, tepalų balomis, 12 kalibro šovinių tūtomis, granatų ir pirotechnikos liekanomis. Tą plotą nuolat laisto milicininkų naudojamos vandens žarnos ir gairina graužiantys sukilėlių deginamų padangų dūmai.
Tame siaurame Kijevo žemės lopinėlyje vyksta ukrainiečių tautos tragedija. Kaktomuša, lyg kietosios dalelės greitintuve, susidūrė Vakarų pasaulio ir Rusijos interesai, o Ukrainos žmonių skausmas tapo šalutiniu šitos reakcijos produktu.
Toje suodinoje, krauju ir pūliniais aplaistytoje teritorijoje šąla, save alina, liūdi, pyksta, kraują lieja ir gyvybes aukoja tikri žmonės, o ne veidai iš įspūdingų nuotraukų. Tokias dramas išgyvena tiek viena, tiek kita barikadų pusė. Šitas straipsnis ne apie politinius manevrus, bet apie tragediją, kurią šiais mėnesiais išgyvena ukrainiečių tauta.
Milicininkų pulkininkas stovi tarp jaunų savo pavaldinių. Veidas purvinas, lūpas aplipusios šalčio pūslės. Labai žvarbus vėjas atpučia sniego ir juodų dūmų bangas, kurios lūžta atsitrenkusios į metalinę pareigūnų eilę. Kelios snaigės prasiveržia pro skydus ir ištirpsta prisiglaudusios prie milicininkų veidų. Jei prasidės puolimas, tai sukilėliai pirmiausia atsitrenks į šitą liniją.
„Jūs pažiūrėkite į tuos vyrus. Kiek jiems metų? Dvidešimt, aštuoniolika? Jie jauni žmonės, jų tėvai turbūt dabar eina iš proto. Kodėl žiniasklaida nerašo, kad jiems į veidus skrenda Molotovo kokteiliai, akmenys skrenda? Kodėl laisvoje šalyje užaugo žmonės, kurie gali į kitą paleisti akmenį, aš tikrai nežinau“, - piktai kalba vidaus reikalų sistemos pulkininkas, rodydamas į savo pareigūnus. Aukštas pareigas užimantis, todėl prisistatyti nenorėjęs pareigūnas kalba labai emocingai. Jo balse galima išgirsti ir kaltinimą, ir prašymą.
Iš tikrųjų, pirmosiose gretose stovi jauni milicininkai. Tokie pat suodini, sušalę ir pavargę, kaip ir kitoje barikadų pusėje esantys sukilėliai. Net jų žvilgsniai tokie pat liūdni. O raumeningi „Berkut“ ir „Omega“ padalinių pareigūnai, specvoiskai, kaip sako ukrainiečiai, stovi toliau nuo sukilėlių pozicijų. Ne į „berkutininkus“ skrenda sukilėlių akmenys ir liepsnojantys buteliai.
„Politikai priima sprendimus, mes juos vykdome. Pasakykite, ką mes turime daryti? Dar kartą prašau, rašykite tiesą. Laikas sudėlios viską į savo vietas“, - milicijos pulkininko akys atrodo tuoj išlips iš akiduobių ir susmigs į manąsias, kad tik aš suprasčiau jo tiesą.
Priešakines sukilėlių pozicijas sujudina kažkoks netikėtas įvykis. Pastarąsias dienas barikadas buvo užklojusios smalkės ir ramybė, tačiau dabar kažkas vyksta: girdisi šūkavimas, keiksmai, atrodo net laužų dūmai pradėjo kilti energingiau. Nedidelės barikadų sargų grupės subėga į vieną tašką. Bėgame ir mes.
Vaizdas – keistas net tokioje vietoje kaip Maidanas. Tris kaukėti vyrai tarp priešakinių barikadų labai grubiai veda jaunuolį, kuris eina sulenktas pusiau, užlaužtomis už nugaros rankomis, nulenkta galva. Bandydamas spėti paskui ryžtingai einančius savo likimo šeimininkus jis skubiai deda žingsnius ir klupinėja mindamas ant slidžių, apledijusių šiukšlių ir nuolaužų.
Sukilėliai peršoko priešakines barikadas ir nutepė tą vaikiną per buferinę zoną iki milicijos pozicijų. Tada smogė savo įkaitui į sprandą ir nusviedė po pareigūnų kojomis.
„Šaudykite į šitą pyderą“, - per kaukės medžiagą, sudrėkusią nuo karšto kvėpavimo, iššvokštė sukilėlis. Tuo metu nuo barikadų atšvilpė tuzinas įžeidimų ir keiksmažodžių. Į tuos žodžius buvo sudėta tiek neapykantos, kad net milicininkai tiek nesugerdavo.
Po sunkiais pareigūnų batais buvo pargriautas vadinamasis titūškė – ukrainietis, kuris už valdiškus pinigus šnipinėja protestuotojų barikadas, seka lyderius, perduoda informaciją „Berkut“ pareigūnams ir provokuoja sukilėlius.
Titūškių negalima vadinti tautos išdavikais - jie nepalaiko Maidano idėjų, tad bendražygių neišduoda. Kai kurie provokatoriai net yra prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir kitų valdžios vyrų gerbėjai.
Tačiau dauguma tokio purvino darbo imasi dėl pinigų. Sukilėlių įsitikinę, kad teisėsaugos institucijos titūškėms moka nuo 1000 iki 1400 Ukrainos grivinų. Vadinasi, tai yra gerai apmokamas darbas ekonominės krizės smarkiai nuniokotoje šalyje. Titūškėmis dirba tie, kurie pavargusioje šalyje nesugeba užsidirbti pinigų.
Pareigūnai jų irgi nemėgsta. Matyt, visi intuityviai jaučia, kad tokio purvino ir žeminančio darbo gali imtis tik nedori arba visiškai savigarbą praradę žmonės.
Alioša buvo vienas iš tų, kuris pavaišino titūškę smūgiais ir prakeiksmais. Dabar mes stovime priešakinėse barikadose, geriame arbatą ir valgome maistą, kurią atnešė jauna mergina, ir kalbame apie Ukrainos ateitį. Ateitį, kurią galiausiai nulems ne tik ukrainiečių tauta, bet ir Europos Sąjungos ir Rusijos politiniai manevrai.
„Aš nesu nusistatęs prieš Rusijos žmones. Bet aš nenoriu gyventi Rusijoje“, - emocingai man aiškina Alioša, mosuodamas rankomis ir išliedamas truputį šiltos arbatos. 24 metų sukilėlis iš Kijevo prie šito judėjimo prisijungė pirmąją dieną. Jis jau seniai laukė, kad Ukrainoje kas nors pradėtų kovą už europietiškas vertybes ir prieš valdžioje įsitaisiusią bandą.
„Mes matome, kaip gyvena lenkai, estai, latviai, kaip jūs gyvenate. Ir mes norime tokio gyvenimo. Jums niekas neatnešė ir ant lėkštutės nepadėjo, mes juk visi iš to paties – iš Sovietų Sąjungos. Vat kaip jūs viską dantimis ir nagais išsikovojote, taip ir mes turime tai padaryti“, - ugningai aiškina Alioša.
Jis, kaip ir dešimtys kitų kalbintų sukilėlių, Maidane ruošiasi stovėti „iki galo“. Šiuo atveju „galas“, tai yra Ukrainos posūkis į Vakarus ir Rusijai palankios valdžios nuvertimas. Jeigu vyresni Maidano protestuotojai kartais kalba apie tarpinį užsienio politikos variantą, kai Ukraina bendrauja ir su Europa, ir su Rusija, tai jaunieji sukilėliai įsiunta vien nuo tokios minties.
Alioša man ilgai aiškino, kodėl jauni ukrainiečiai nemėgsta Kremliaus ir Vladimiro Putino. Priežasčių daug.
Todėl, kad Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas milijonus ukrainiečių numarino badu, kad tautą paverstų begalve. Todėl, kad per Antrąjį pasaulinį karą sovietinė kariuomenė, atsiimdama Kijevą, žiauriai žudė nekaltus žmones, kurie esą koloboravo su Vermachtu. Todėl, kad Rusija gyvena vargetų gyvenimą, o Europos Sąjungą pasirinkusios šalys lobsta. Todėl, kad jaunoji Ukraina nenori būti Rusijos satelitais kaip Baltarusija.
Bendraudamas su Kijevo gyventojais supranti, kad šalį skaldo daug didesnės nei Maidano barikados.
Ukrainą vagoja nematomos sienos, kurios gali šalį privesti prie skilimo ar pilietinio karo. Tos sienos buvo pastatytos dar sovietmečiu, kai į Rytų Ukrainą masiškai buvo vežami rusai. Jie turėjo dirbti šachtose ir galingose gamyklose, o galiausiai – kolonizuoti šalį.
Tačiau tai neįvyko.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Rytų Ukrainos rusai gavo pilietybę, tačiau jie nepriėmė ukrainietiško identiteto. Daug gyventojų tame regione nelaiko savęs ukrainiečiais, nėra patriotai ir į santykius su Rusija žiūri kitaip nei Vakarų Ukrainos žmonės.
Visos tos gamyklos ir šachtos priklausė Sovietų Sąjungos ekonominei sistemai, todėl dabar yra labai vertingos šiuolaikinei Rusijai. Kitaip tariant, Rytų Ukrainos verslai yra nukreipti būtent į Rusiją. Tame regione pralobę oligarchai ir jų remiami politikai, tokie kaip Viktoras Janukovyčius, Rusijoje rado maitinančią ranką ir į ją nekąs. O Vakarų Ukrainoje yra priešingai - verslo keliai tiesiami į Europos Sąjungą.
Čia ir yra didžioji Maidano tragedija – Ukrainą jau seniai vagoja barikados ir nesusikalbėjimas, kuri bet kada gali pratrūkti smurtu ne tik Kijeve, bet ir visoje šalyje.
Ir smurtas būtinai pratrūks, jeigu į valdžią ir sukilėlius skiriančią buferinę zoną toliau bus mėtomi titūškės, o ne Europos Sąjungos lyderiai ir derybininkai.
Iš Rytų Ukrainos kilusi V.Janukovyčiaus valdžia kalba apie vieną realybę, o Maidane budintys sukilėliai kalba apie kitą. Atstumas tarp tų pozicijų toks didelis, kad šita situacija gali būti nauja vaizdinga metafora, kuria nusakomas tolis: kaip nuo Janukovyčiaus iki Maidano. Arba atvirkščiai.
Į šitą buferinę zoną, komunikacijos vakuumą, turėtų žengti tarpininkas, kuris padėtų šaliai apsispręsti. Ir tuo tarpininku bus Europos Sąjunga arba Rusija. Viena iš šitų pusių nulems pergalę Ukrainoje ir visame regione, į kurį nukreipta Rytų partnerystės idėjos energija.
Kol kas, akivaizdu, kad pergalė šviečia Kremliui. Rusijos politikai ne tik aktyviau palaiko savo barikadas Ukrainoje, bet ir mūšio pradžioje turėjo geresnes išeities pozicijas- labai gilią, neišplautą sovietinę Ukrainos praeitį, kuri kursto meilę rusiškai kultūrai ir pačiai Rusijai.
Su Alioša mes kalbame prie sovietinių Kijevo „Dinamo“ stadiono kolonų. Kalbame rusų kalba, kurią čia moka visi - net labai jauni žmonės. Pats Kijevas ir visa Ukraina yra pakankamai sovietinė, kad Rusijai nereikėtų dėti daug pastangų, norint išlaikyti šalį savo kultūrinėje erdvėje. Maidane aš mačiau ne tik po sovietinėms tautoms būdingos homofobijos, bet net ir antisemitizmo. Tad ar tikrai Ukraina pasiruošusi atsigręžti į Vakarus?
Lyg perskaitęs mano mintis Alioša sako: „Aš suprantu, kad lengva nebus. Bet mes norime bent pradžią padaryti. Kad pasitrauktų iš valdžios šita banda, kuri yra nupirkta Putino ir suka biznį su Rusija, kad Ukrainoje įvyktų normalūs rinkimai. Tada galima pradėti kažką galvoti rimčiau. Turi būti kažkokia pradžia. Vat mes tą pradžią Maidane ir darome.“
Atsisveikinome su Alioša. Jis pasiėmė teleskopinę lazdą, skydą ir nuėjo prie kitų, suodinų, pavargusių Ukrainos jaunuolių, kurie nori būti Europos Sąjungos piliečiai.
