Kijeve ir vėl buvo šaudoma fejerverkais. Tik šį kartą ne į žmones – į dangų. Spalvinga ugnis ne draskė priešininkų kūnus, o sprogdino ašaras ukrainiečių akyse. Šeštadienio naktį Maidano kovotojai šventė istorinę pergalę.
Tačiau ką protestuotojams reiškia žodis „pergalė“? Dabar šis klausimas Maidane yra keblesnis nei „ką jūs čia veikiate?“, kuriuo dar visai neseniai sukilėliai gaudė provokatorius – vadinamuosius „tituškas“.
Šeštadienio naktį bendraujant su protestuotojais atrodė, kad jie dar nesupranta, jog nekenčiama valdžia parklupo, įvykdė visus reikalavimus, o ukrainiečius žudę pareigūnai pabėgo iš Kijevo centro. Kovotojai dar iki galo nesuvokė, kad pergalė išties pasiekta.
„Mes čia atėjome pamatyti Julijos. Aš jums atvirai pasakysiu – tikėjau, kad ją paleis į laisvę, tikėjau, kad teisingumas bus pasiektas, bet ir dabar negaliu patikėti, kad ji jau laisva“, – emocingai kalbėjo protestuotojus palaikanti Kijevo gyventoja, kuri dramatišką revoliucijos pabaigą stebėjo Nepriklausomybės aikštės pakraštyje, prie sudegusių Profsąjungų rūmų. Kaire ranka ji spaudė vyro leteną, o šis pritariamai linksėjo.
Nors sukilėliai to atvirai nepasako, tačiau galima įžvelgti, kad jie vis dar netiki kruvinos kovos pabaiga. Kažkur giliai, po šarvinėmis liemenėmis ir purvinomis kareiviškomis striukėmis, dar tvinksi mintis, kad nuverstojo prezidento šalininkai rengia klastingą, smurtinę operaciją prieš Maidaną.
„Aš nežinau, – sutrikęs pečiais patraukė vidutinio amžiaus Maidano kovotojas Serhijus, kai šeštadienio naktį paklausiau jo apie tai, ką jis darys toliau. – Stovėsime čia ir žiūrėsime kas bus toliau.“
Jis stovės, nes stovėjo čia tris klampius mėnesius ir nežino, kaip toliau reikės nebestovėti.
Šeštadienio vakarą vaikščiodamas buvusių mūšių laukais Instituto, Hruševskio, Kresčiatiko gatvėse, stebėdamas santūrų barikadų sergėtojų džiaugsmą pagalvojau, kad Maidane dar stovės ne vienas Serhijus. Stovės visi, kurie tris mėnesius gynė barikadas ir savo įsitikinimus.
Nesitraukti juk siūlė ir Maidane pasirodžiusi Julija Tymošenko – dabar nė žingsnio atgal. „Jokiu būdu neturite teisės išeiti iš Maidano, kol nebus baigta viskas, ką esate suplanavę nuveikti šalyje. Jūs esate garantija, jūs – jėga, kuri niekam neleis atsitraukti atgal“, – nuo jos žodžių ugnies minia verda, nors Kijevas pilnas kraujo, mirties ir ašarų. V.Janukovyčiaus galva ant padėklo – ne pats tinkamiausias patiekalas gedulingiems pietums. O ji vis šaukė: „Privalome (prezidentą Viktorą) Janukovyčių ir visas padugnes, kurios aplink jį susirinko, atvesti į Maidaną“. Tarsi nė nežinodama, kad akis už akį – ir visas pasaulis liks aklas.
Bijodami keršto Regionų partijos nariai sprunka į Rusiją. Kijevas norėtų žinoti, kur dabar V.Janukovyčius, kurį šeštadienį iš prezidento posto atstatydino Aukščiausioji Rada.
Prieš kelias dienas Maidanas buvo kruviniausia žemė Europoje, o sekmadienio rytą jis atsibudo kitoks – tai sutrikusių, pavargusių, savo ateitį užmiršusių žmonių stovykla.
Maždaug 5 tūkst. ukrainiečių visus tuos mėnesius kovojo Maidane ir negalvojo apie savo ateitį, o šį rytą juos prislėgė sunki ir sudėtinga realybė – revoliucija baigėsi, herojams skirtos dainos irgi nutils, o jiems reikės grįžti į namus.
„Mano žmona žino, kad aš esu čia, mes juk bendraujame. Šiandieną, vat, telefonu kalbėjome, sakiau, kad viskas gerai, kad greit grįšiu. Reikės kažkaip gyventi, darbo ieškoti“, – lyg iš pasalų užkluptas, tačiau bandydamas neparodyti sutrikimo, pasakojo Serhijaus draugas Dima.
Šis jaunas vyras gyvena Dnepropetrovske, nors gimė Kijeve. Jis yra profesionalus elektrikas. Prasidėjus Maidanui paprašė atostogų ir atvyko palaikyti Maidano. Pamatęs, kad kova bus sudėtinga ir ilga, nenorėjo palikti bendražygių, todėl paliko darbą.
„Normaliai žmona reagavo. Ji supranta mane, palaiko“, – žiūrėdamas kažkur tarp savo ir mano batų pasakojo Dima.
Mano kalbinti sukilėliai negalėjo atsakyti ką jiems reiškė ši istorinė pergalė. Jie kalbėjo tradicinėmis frazėmis apie tautos galią, vienybę, žmonių valdžią, pabėgusius banditus. Tačiau tie žodžiai labiau priminė plieninį skydą, kuriuo ginamasi nuo suvokimo, kad taip ilgai siekta pergalė jau rankose.
Man ta pergalė atrodo trapi, išvargta, liūdna ir ašarojanti. Visai tokia, kaip Maidano princesė Julija Tymošenko, kuri tą naktį neįgaliojo vežimėliu buvo išstumta į sceną prieš šimtatūkstantinę minią. Atrodo, kad jos pasirodymas buvo ta akimirka, kai į rimstantį Maidaną atslinko nedrąsus, bet dar nesuvoktas pergalės jausmas.
