Vertinant analitiniu požiūriu – didžiausia klaida, kai priešininkas yra nuvertinamas ar įvertinamas netiksliai. Pavyzdžiui, neracionalaus veikėjo veiksmų prognozuoti beveik neįmanoma. Toks vertinimas labai parankus pačiam veikėjui, bet pavojingas jo oponentams. Tad norint tiksliai įvertinti V.Putino veiksmus Ukrainos atžvilgiu, pirmiausia reikia atsiriboti nuo emocijų.
Blaivus ir analitiškas vertinimas leistų ateityje išvengti galimų klaidų ir nuspėti tolimesnius Maskvos veiksmus. Tada atsirastų reali galimybė užkirsti jiems kelią. Nors ir liūdna konstatuoti faktą, bet iki dabar demokratiškiesiems Vakarams to padaryti nepavyko.
Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir net JAV masinėse informacijos priemonėse pakanka gilių analitinių įžvalgų, vertinančių skirtingas Europos ir JAV nuomones dėl įvykių Ukrainoje.
Pavyzdžiui, daug opių problemų mums atskleidžia CNN paskelbtas britų „Guardian“ redaktoriaus pavaduotojo ir užsienio politikos apžvalgininko Simono Tisdallo straipsnis „Opinion: Ignore Western hypocrisy, Putin will do what he wants“ („Nuomonė: ignoruodamas Vakarų šalių veidmainystę Putinas darys ką nori“).
Dvigubi standartai atvėrė duris chaosui
Darbo JAV Baltuosiuose rūmuose, „Observer“ ir „Guardian“ užsienio naujienų redaktoriumi patirtį turintis S. Tisdall drąsiai ir su ironijos doze įvardina tai, kad neaišku kas labiau pribloškia – Vašingtono pamokanti retorika Rusijos atžvilgiu, Baltųjų rūmų taikomi dvigubi standartai ar pareigūnų sąmoningumo trūkumas.
Štai JAV valstybės sekretorius J.Kerry rizikavo būti išjuoktas, kai paskelbė, jog yra visiškai nepriimtina užpulti kitą šalį, remiantis „visiškai sufabrikuotu pretekstu“ ar tik dėl to, kad nepatinka jos dabartinė aukščiausia valdžia.
Tai būtent tai, ką George'as W.Bushas ir Tony Blairas 2003 m. padarė, kai sukūrė „menamas grėsmes“, kurias kėlė taip neparankus diktatorius Saddamas Husseinas. Nei masinių naikinimo ginklų, nei S.Husseino režimo ryšių su tarptautiniais teroristais patvirtinti nepavyko.
Priešingai – rasta, kad su terorizmu diktatorius intensyviai kovojo, kaip didele grėsme jo režimui Irake. Ši klaida, virtusi karu, kainavo politinę karjerą – tiek G.W.Bushui, tiek ir T.Blairui. apžvalgininkas primena, kad 2001 m. Talibanas buvo oficiali Afganistano valdžia. Vis tik JAV po rugsėjo 11-sios teroristinių aktų nutaria ne pirmiausiai gaudyti Osamą Bin-Ladeną ar naikinti jo „al Quaeda“ teroristų rengimo stovyklas, bet pilnai pakeisti valdantį šalį režimą. Apgailėtinos šio sprendimo pasekmės vis dar jaučiamos net praėjus 13 metų.
Afganistaniečiai civiliai miršta kasdien ir dideliais skaičiais, o artėjant galutinei NATO pasitraukimo datai laukia dar didesnis chaosas ir humanitarinė krizė. Beje, visi saugumo ekspertai kone vieningai pripažįsta, kad išvedus tarptautines pajėgas, Afganistane valdžią vėl greičiausiai susigrąžins Talibanas.
Tad kyla klausimas: vardan ko kovota? Irake situacija taip pat visiškai apverktina – vyksta kruvina kova tarp šiitų, sunitų, kurdų, kurią lydi nuolatiniai teroristinių grupuočių išpuoliai. Galima paminėti ir visišką chaosą po naujausio karo Libijoje, kurioje vyksta įnirtinga kova tarp genčių klanų, su nesaugumo padariniais kaimyninėms Afrikos šalims.
Galima būtų teisinti šiuos sprendimus tuo, kad kovota su kruvinais diktatoriais, nedemokratiškais režimais, bet paprasti žmonės visame pasaulyje, ir ypač nuo šių karų nukentėjusiose šalyse, JAV ir jos sąjungininkių veiksmus vertina pagal jų rezultatus. Tokia yra tiesa ir jeigu jų valstybėse būtų pavykę sukurti stabilią ir saugią gyvenamąją erdvę – Vakarų šalys galėtų savo veiksmus argumentuotai teisinti ir rasti jiems pagrindimą. Deja, dabar matome pigiai karo dėka gaunamas naftos žaliavas ir jokio saugumo.
Tad tenka sutikti su „Guardian“ apžvalgininko kritišku vertinimu. Jo nuomone, B.Obama suklydo ir pasekė G.W.Busho pėdomis, kuris pakartotinai, ciniškai pažeidinėjo tarptautinę teisę, kai vykdė ir rėmė daugybę karinių išpuolių suvereniose užsienio valstybėse. Libija, Somalis, Jemenas ir Pakistanas – tai tik keli pavyzdžiai, kai buvo veikiama be Jungtinių Tautų Saugumo tarybos leidimo.
S.Tisdallas teigia, kad B.Obamos administracija toliau tęsia tarptautinės teisės nuvertinimą, atsisakydama prisijungti prie Tarptautinio baudžiamojo teismo (ICC), kuris yra svarbiausia priemonė, nuo 1945 m. sukurta tarptautinio teisingumo įgyvendinimui.
Tokie dvigubi standartai vertinant tarptautinės teisės pažeidimus sau parankia linkme visą tarptautinę bendruomenę paverčia didžiųjų pasaulio šalių galios žaidimų įkaite. Prie to ženkliai prisideda ir JT Saugumo tarybos ydinga teisinė sąranga. Jungtinės Tautos yra jau seniai tapusios kone Žečpospolitos analogu arba „milžinu su molinėmis kojomis“, kai veto teisė naudojama kaip „liberum veto“. Veto teisę turinčios Rusija, JAV, Kinija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija ją naudoja, kad galėtų „užblokuoti“ bet kokių sprendimų, net ir akivaizdžiai teisingų priėmimą, jeigu tie sprendimai prieštarauja jų geopolitiniams interesams.
Pakeisti šią situaciją pozityve linkme galima tik pačioms Vakarų šalims nekartojant politinių klaidų ir rodant tinkamo bei moralaus elgesio visam pasauliui pavyzdį. Dabar vėl turim sudėtingą tarptautinę krizę, per kurią V. Putinas su Rusija pateikia savo paaiškinimus, o JAV savo.
Absoliuti dauguma pasaulio šalių teisėtai nepritaria Rusijos veiksmams Kryme, bet ji gali vetuoti bet kokį jai nepalankų sprendimą. Tokie didžiųjų šalių tarptautinės teisės pažeidinėjimai ir jos taikymas sau priimtinais būdais sukuria susipriešinimą bei nepasitikėjimą tarp pasaulio šalių. Atsiranda paradoksas, kai tarptautinės teisės turi pilnai laikytis ar gerbti etninių mažumų teises privalo tik silpnos ar mažos šalys. Juk didelė branduolinė valstybė Kinija Tibete gali elgtis kaip tik nori ir sankcijų nesulaukia. Tad problema čia yra sisteminė ir analitikai pastebi, kad V. Putinas ir jo aplinka ne tik tą numatė, bet ir išnaudojo savo naudai.
Politines klaidas patvirtina skandalingi pokalbiai
J.Tisdallo vertinimu, valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland pokalbis su JAV ambasadoriumi Ukrainoje ne tik pasitarnavo Rusijai, bet ir atskleidė iki kokio lygmens Vašingtonas buvo įsitraukęs į prorusiško prezidento V.Janukovyčiaus „nustūmimą“ nuo politinės arenos ir opozicijos jėgų atvedimą į valdžią.
Įžymusis „fuck the EU” komentaras parodė, kad nebuvo prieita vieningos nuomonės su partneriais iš ES šalių, kurios norėjo laipsniškų ir saugesnių pokyčių Kijeve. ES šalys pagrįstai baiminosi, kad bus išprovokuota Rusijos reakcija ir kils politinė sumaištis, krizė, kuri nuskandins ir taip „mirtinai sergančią“ Ukrainos ekonomiką.
Šias ES pastangas patvirtina vasario 21 dieną pasirašytas krizės sureguliavimo tarptautinis susitarimas tarp V.Janukovyčiaus ir opozicijos lyderių, kuriam tarpininkavo Europos Sąjunga. Jį laidavo Vokietijos, Lenkijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. Pagal šį susitarimą turėjo būti skelbiami pirmalaikiai rinkimai, atstatomas 2004 m. Konstitucijos galiojimas, formuojama tautos vienybės vyriausybė ir sumažinamos prezidento galios. Nutarta, kad abiejų pusių veiksmų tyrimas per Maidaną bus atliekamas stebint valdžiai, opozicijai ir Europos Tarybai, o valdžia neskelbs nepaprastosios padėties.
Įsipareigota, kad valdžia ir opozicija susilaikys nuo jėgos priemonių taikymo. Faktiškai šio susitarimo laikymasis būtų leidęs ES laipsniškai stabilizuoti padėtį Kijeve ir neleidęs įsikišti Rusijai. Tuo metu net tarptautinių stebėtojų įvedimas būtų paprastai įgyvendintinas procesas, kad būtų sumažinta įtampa Maidane. Rusijai susitarimas nepatiko, bet ji su juo susitaikė ir būtų buvusi diplomatiškai išstumta iš geopolitinio žaidimo bent iki naujų rinkimų.
Per 24 valandas opozicija šį susitarimą sulaužė. Vėliau V.Nuland per pokalbį įvardintas būsimu tinkamiausiu premjeru Arsenijus Jaceniukas – juo ir tampa. V.Janukovyčiaus nuvertimas, nesilaikant minėto susitarimo, Konstitucijos ir neatliekant bent apkaltos procedūros, „atrišo“ rankas Maskvai. Ji perėmė situacijos kontrolę. Dešiniojo sektoriaus įtraukimas į valdymo struktūras leido Rusijai atgaivinti neofašistinius II-jo Pasaulinio karo prisiminimus ir mobilizuoti žmones savo pusėn.
Ką daro JAV? Iš karto besąlygiškai pripažįsta naują valdžią Kijeve, kurią Kremlius laiko neteisėta tarptautinės teisės požiūriu. Pasak S.Tisdallo, remiantis tarptautine teise, šios situacijos nėra kaip kitaip komentuoti. Rusai didina spaudimą ir įvardina, kad įvyko karinis perversmas. Su neteisėta valdžia iki šiol atsisako bet kokių kontaktų. Jie juk žino, kad bet kokios derybos reikštų diplomatinį naujojo Kijevo pripažinimą.
Dabar oficiali versija – nėra su kuo vesti derybas. Kelias Krymo įvykiams atsiveria ir visa tarptautinė bendruomenė neria žemyn galva į dar sudėtingesnę krizę… JAV analitikai ją įvardina naujuoju Šaltuoju karu ir didžiausia krize nuo Berlyno sienos griuvimo laikų.
Diplomatiniai pokalbiai tarp B.Obamos ir V.Putino kol kas menkai gelbsti, nes šalių pozicijos visiškai skirtingos. Abi turi savo argumentus ir interesus. Obama teisus, kai kalba apie Ukrainos teritorijos vientisumo užtikrinimo būtinybę ir žmonių teises, bet ir Putinas turi savo argumentus, kai kalba apie rusų etninės mažumos ir rusakalbių teises į saugumą. Ar tas pagrindimas yra pakankamai svarus – abejotina. Vis tik įrodyti, kad chaose paskendusioje šalyje pilnai saugu – būtų sunku net geriausiems diplomatams.
Abi pusės pateikia vis naujų savo teisumo argumentų ir įrodymų, bet krizė Ukrainoje ir pasaulyje kasdien gilėja. Ukrainos įvykių kontekste galima pastebėti, kad Estijos užsienio reikalų ministro Urmo Paeto ir Europos Sąjungos diplomatijos vadovės Catherin Ashton pokalbio telefonu įrašas aiškiai rodo, jog egzistuoja daug nežinomųjų ir neatsakytų klausimų dėl tikslios įvykių eigos Maidane. Snaiperiai, kurie šaudė į abi puses įžiebė dar didesnį smurtą ir paniką iš abiejų kovojusių pusių.
Dėl to būtinas tikslus įvykių tyrimas, nes pokalbyje įvardinta, „kad vis didėja supratimas, jog snaiperiai šaudę ir į saugumo pajėgas „Berkut“, ir į protestuotojus susiję ne su V.Janukovyčiumi, bet su kažkuo iš naujosios koalicijos.“ U.Paetas pastebi, jog blogiausia, kad naujoji valdžia neskuba atlikti nepriklausomo šių įvykių tyrimo.
Diplomatai baiminosi, kad tokiems faktams patekus į viešumą bus galutinai sugriautas ir taip menkas pasitikėjimas naująja Kijevo valdžia. Jie taip pat pastebėjo, kad egzistuoja didelis regionų susiskaldymas ir auga Krymo autonomijos problema. Galima pastebėti, kad abu aukšto rango diplomatai buvo suinteresuoti, kad Ukraina sugebėtų bent sąlygiškai stabiliai iškęsti laikotarpį iki naujų rinkimų. Jokių vilčių su esama valdžia jie nesiejo, bet siekė turėti oficialaus diplomatinio bendradarbiavimo platformą Ukrainoje, kad būtų galima suteikti finansinės paramos paketą ir stabdyti šalies ekonominę griūtį.
Kodėl V.Putinas visai neskuba atsitraukti?
Šie svarbūs faktai rodo, kad ES yra aiškiai suinteresuota kuo greitesniu stabilumo Europoje atkūrimu. Tą padaryti nesiseka. Dabar Vakarų lyderiai nustebę, kad V.Putinas visai neskuba atsitraukti. Pasak S.Tisdallo, yra atvirkščiai, jis jaučiasi pakylėtas, kad atskleidė Vakarų šalių politikos ir politikų veidmainystę bei tuštybę. Toks Putino elgesys, ypač Kryme yra labai pavojingas, neatsakingas ir ekstremalus.
Daugeliu atvejų jis vertintinas kaip pasaulio stūmimas link naujo Šaltojo karo. Rusijos vadovui suteikta veiksmų laisvė sąlygojo, kad dabar jis tapo ypač sunkiai prognozuojamu ir neaišku iki kokio lygmens ši krizė gali vystytis. Visi žinome, kad apetitas kyla bevalgant – egzistuoja tikimybė, kad scenarijui vystantis nepalankia Rusijai linkme – V.Putinas gali ryžtis tęsti karinę intervenciją ir prijungti Rytų bei Pietų Ukrainos regionus.
Tą gali paskatinti ir akivaizdus Vakarų šalių pasimetimas grėsmės akivaizdoje. V.Putinas su Krymo aneksija išbandė Europos ir JAV požiūrius į krizę. Nustatė kiek toli yra pasiryžę žengti Vakarų šalys. Jis čia turi patirties, nes „įšaldyti konfliktai“ jau yra šalia Gruzijos (Abchazija ir Pietų Osetija), Moldovos (Padnestrė), Armėnijos, Kalnų Karabacho.
Dėl to, kad ir ką Vašingtonas manytų ar finansų rinkos rodytų – tokia situacija veikia pirmiausiai Putino asmeninei naudai. Naujausi apklausų duomenys rodo jo populiarumo šuolį iki neregėtų aukštumų.
Tad britų apžvalgininkas S.Tisdallas teigia, kad atėjo laikas pradėti vykdyti atsakingą politiką, o V.Putiną vertinti kaip įžvalgų, labai pavojingą ir visiškai neskrupulingą politinį lyderį. Reikia vengti lengvabūdiškų sprendimų, kurie turi ilgalaikių skaudžių pasekmių. Bet ar JAV ir Europa pajėgios tą padaryti?
Kol kas vaizdas toks, kad Europa nesugeba „užgesinti“ krizės, o JAV menkai stengiasi tą daryti. Visi JAV ligšioliniai veiksmai ir pareiškimai yra daugiausiai formalūs, bet nenukreipti į operatyvų krizės Ukrainoje stabilizavimą.
Galimybė stabilizuoti padėtį išlieka
Dar yra galimybių pakeisti situaciją Vakarų šalims naudinga linkme. Pirmiausia būtina užtikrinti demokratinius rinkimus ir greitą valstybinio aparato atsiradimą. JAV ir ES turėtų kuo greičiau suteikti realią ekonominę paramą Ukrainos valstybei, ypač rytiniuose ir pietiniuose šalies regionuose.
Efektyvi parama ir intensyvus Vakarų dalyvavimas Ukrainos „atstatyme“ būtų pats geriausias patvirtinimas, kad visiems ukrainiečiams, taip pat - ir rusakalbiams, naudingiausia pasirinkti Vakarų geopolitinę kryptį. Matoma ekonominė nauda tikriausiai yra stipriausias ES ir JAV „ginklas“, siekiant pritraukti į savo geopolitinę erdvę didelių ekonominių sunkumų turinčias šalis.
Numatomų Aukščiausios Rados ir prezidento rinkimų kontekste toks Vakarų veikimas leistų Ukrainoje stipriau įtvirtinti europietiškas vertybes ir padėtų išvengti galimo rytinių regionų atskilimo. Šalia šių priemonių – būtina kartu su naujuoju Kijevu aptarti nuosaikios politinės linijos vykdymą, kuri sutrukdytų Rusijos agresijos tęsiniui.
Mąstymas, kad Rusija siekia ginkluoto konflikto yra paviršutiniškas. Maskvai žymiai naudingesnis taikus scenarijus. Alternatyva taikiam scenarijui yra kruvinas karas prieš rusų brolišką tautą – ukrainiečius. Karas reikštų, kad likusi neužgrobta Ukrainos dalis jau niekada nebesijungs į politines sąjungas ar federacijas su Rusija. Tad geriausias scenarijus Maskvai po Krymo prijungimo – tai tinkamai pasiruošti prezidento, o vėliau ir Rados rinkimams bei atvesti į valdžią Rusijai palankias jėgas.
Vien perimant Krymą pasauliui parodyta galia ir pretenzijos į super-galybės statuso susigrąžinimą. Visų pasmerktas referendumas Rusijoje pateiktas kaip „teisėti veiksmai“. Rusai Kryme džiaugiasi, kad ištaisyta „istorinė neteisybė“. Kijevas grasina, bet rusai mato – tai tik kalbos, kurios patvirtina jų šalies stiprybę. Dar daugiau – laimimas informacinis karas ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų šalyse. Straipsnyje analizuoti interviu ir naujojo Kijevo, JAV ir ES šalių politinės klaidos padeda Maskvai laimėti šį karą.
Šito pasekmė tas faktas, jog didžioji dalis senųjų Vakarų Europos šalių gyventojų yra prieš ekonomines sankcijas Rusijai. Politikai rodo dalinį ryžtą jas įvesti, bet ar ilgam jo užteks? Juk ES ir Rusijos ekonomikos iš tiesų yra tampriai tarpusavyje susiję.
Tą faktą, kad bausdamos ekonominėmis sankcijomis Rusiją, Vakarų šalys baudžia pačios save ir paprastus rusus, visiems netikėtai, per susitikimą su JAV viceprezidentu J.Bidenu pripažino net karingai iki šiol nusiteikusi Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė.
Tad gal žymiai išmintingiau būtų ES šalims ir JAV skirti pinigus nesavanaudiškam Ukrainos ekonomikos atstatymui? Tokią pakalbą įvertintų paprasti šalies žmonės, o jie ir spręs Ukrainos ateitį. Juk savos ekonomikos silpninimas vargu ar gali greitai padėti pasiekti pozityvių rezultatų Rusijoje. Kremliui bus lengva įvardinti, kad už gyventojų ekonominius sunkumus, kurių beveik nepatirs elitas, yra kaltos „veidmainės“ Vakarų šalys.
Žinoma, politinės ir finansinės sankcijos V. Putinui ir jo artimiausiai aplinkai, parodant, kad nepritariama jų neteisėtiems veiksmams – taip pat būtinos. Kol kas Rusijos vadovui jų skirti nedrįso net JAV. Asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąrašas geriausiu atveju yra simbolinis ir kelia rimtų abejonių.
Sėkmigam krizės sprendimui Ukrainoje „koją pakišti“ gali ir pačios naujosios Kijevo valdžios susiskaldymas bei prieštaringi sprendimai. Prie stabilumo šalyje ir naujosios vakarietiškos vyriausybės populiarumo tikrai neprisidės sprendimas stipriai didinti mokesčius ir taip ekonomiškai visiškai išsekintoje šalyje. Galima vertinti, kad premjeras A.Jaceniukas bando sukurti galimybes pradėti derybas su Rusija. Jis pareiškė, kad Ukraina kol kas nebus NATO nare ir paskelbė planus, kuriais siekiama nuginkluoti visas ginkluotas grupuotes šalyje.
Abejotina ar V.Putinas būtų atsisakęs sutikti su planuotu siūlyti taikos planu, kuriuo būtų sugrįžta prie vasario 21d. sutarties, bet be V.Janukovyčiaus, kurio pašalinimą iš valdžios siūlyta įtvirtinti apkaltos procedūra. Tam būtų buvę sunku rasti rimtų teisinių argumentų net ir jam. Tada jau viskas priklausytų nuo Vakarų šalių sėkmingos veiklos iki naujų rinkimų.
Kiti naujosios Ukrainos valdžios ir, pavyzdžiui Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos vadovo A.Parubyjaus sprendimai įtampą tik toliau didina. Pavyzdžiui, užvakar paskelbta apie Ukrainos išstojimą iš Rusijos dominuojamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) ir vizų įvedimą Rusijos piliečiams.
Šie nebūtini dabartiniu įtemptu metu politiniai pareiškimai, kaip ir nacionalistų raginimai pradėti partizaninę kovą prieš Rusiją – tikrai nepridės ramybės rytiniuose ir pietų Ukrainos regionuose bei duos daug „peno“ Kremliaus vykdomai informacinei propagandai.
Tai supranta ir premjeras A.Jaceniukas, kuris jau sekančią dieną mėgino taisyti padėtį, ramindamas, kad vizas įvesti bus neskubama, nes labai maža tikimybė, jog tokia Ukrainos iniciatyva būtų veiksminga, siekiant paveikti Rusiją. Jis pastebėjo, kad vizų įvedimas gali neigiamai paveikti ukrainiečius, gyvenančius rytiniuose šalies regionuose, kuriuose daugumą sudaro rusakalbiai.
Ši situacija puikiai apibūdina dabartinę Ukrainos politinę padėtį. Ji kupina chaotiškumo ir blaškymosi renkantis poziciją, o nepakankama opozicijos jėgų vienybė ir emocijomis pagrįstų sprendimų gausa veda šalį prie tolesnio skilimo. Šiame kontekste tampa itin sudėtinga prognozuoti tolesnę įvykių eigą.
Faktas, kad ši eiga labiausiai priklausys nuo JAV, ES ir Ukrainos gebėjimo susitelkti ir priimti išmintingus, ne emocijomis, bet analize paremtus sprendimus, vedančius į šalies realų vienijimą, o ne skaldymą. Tik tokie sprendimai neleistų Rusijai ir V.Putinui pilnai perimti geopolitinės ir politinės padėties kontrolės Ukrainoje bei užkirstų kelią tolesniam krizės gilėjimui.
Kuo greičiau politinėje darbotvarkėje atsiras siūlymai dėl Ukrainos perėjimo prie federacinės valdymo formos – tuo bus daugiau galimybių nuraminti įsisiūbavusią situaciją rytiniuose ir pietiniuose šalies regionuose.
Doc.dr. Mindaugas Puidokas, KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas
