Kalbos apie 63-ejų švedo S.Bergwallio tariamai įvykdytus nusikaltimus kraują stingdė ne vienam Švedijos gyventojui.
Nuo 1994-ųjų iki 2001 metų vyras buvo pripažintas kaltu dėl aštuonių žmogžudysčių, nors liudininkų parodymų ir svarių įrodymų nebuvo.
S.Bergwallis tvirtino įvykdęs 30 žmogžudysčių ir su pasimėgavimu pasakodavo šiurpiausias jų detales. Tačiau 2008 metais jis staiga prisipažino: visa tai tėra pramanai. Vyras pareiškė kvailinęs šalies teisėsaugą būdamas apsvaigęs nuo vaistų ir siekdamas gauti dėmesio.
Komisija ieško skylių
Praėjusių metų liepą prokurorai panaikino paskutinį kaltinimą tariamam žudikui maniakui, o šią savaitę jis paleistas iš saugomo psichiatrijos ligoninės skyriaus, kuriame buvo laikomas nuo 1991 metų.
Tiesa, S.Bergwallis bus gydomas ir toliau, nes jam nustatytas asmenybės sutrikimas. Bet vyrui nebereikės būti saugomoje ligoninės dalyje.
Praėjusį lapkritį Švedijos valdžia įkūrė komisiją, kuri aiškinasi galimas spragas, privedusias iki švedo pripažinimo kaltu dėl nusikaltimų.
S.Bergwallis pasakodavo, kad kai kurias aukas jis išžagino, kitas esą nudūrė, pasmaugė, sukapojo ar neva mirtinai uždaužė akmeniu. Vieną auką švedas esą netgi suvalgė.
Visuose tariamuose S.Bergwallio prisipažinimuose netrūko detalių: kaip jis žudė, kur žudė, kokie buvo paskutiniai vyro aukos žodžiai.
Idėja kilo gydantis
Vyro pasakojimais patikėję detektyvai ir prokurorai, regis, neatkreipė dėmesio, kad S.Bergwallis nuolat keliaudavo į biblioteką ir studijuodavo medžiagą, susijusią su žmogžudystėmis.
Čia jis susigalvojo slapyvardį Thomas Quickas – žudikas maniakas, kurį vėliau naudojo.
Į biblioteką S.Bergwallis eidavo tiesiai iš psichiatrijos ligoninės, kurioje vienu metu atliko bausmę už nepavykusį bandymą apiplėšti banką. Vyras taip pat buvo pripažintas kaltu dėl lytinių nusikaltimų.
Būtent psichiatrijos ligoninėje per nuobodžią terapiją vyras esą suprato, kaip priversti žmones į jį atkreipti dėmesį.
S.Bergwallis papasakojo terapeutei, kaip tėvas jį, dešimtmetį, lytiškai išnaudojo. Tai vieną kartą neva pamatė besilaukianti jo motina.
Terapeutė šia istorija labai susidomėjo, todėl S.Bergwallis tęsė toliau: motina, užklupusi tėvą nusikaltimo vietoje, buvo tokia šokiruota, kad čia pat, miegamajame, patyrė persileidimą.
Matydamas, kaip specialistė atidžiai jo klausosi, švedas esą pirmą kartą gyvenime pasijuto svarbus.
Po kelių savaičių jis jau pasakojo, kad įvykdė vieną garsiausių neatskleistų Švedijos žmogžudysčių. Neva jis nužudė Johaną Asplundą, kurio kūnas be galvos buvo rastas 1980 metais.
Aukų likimas neišaiškės?
Vėliau S.Bergwallis prisipažino dėl daugybės kitų žmogžudysčių, tarp jų 15-mečio berniuko nužudymo 1976 metais, 17-metės žmogžudystės 1981-aisiais, olandų sutuoktinių nužudymo 1984-aisiais, 9-metės norvegės nužudymo 1988 metais.
Paaiškėjus tiesai, paskutiniai kaltinimai, kurie buvo panaikinti švedui, susiję su 15-mečio berniuko dingimu šiaurinėje šalies dalyje 1976 metais.
1994-aisiais S.Bergwallis apkaltintas šio vaiko žmogžudyste, nors nebuvo jokių įrodymų, o berniuko mirties priežasties net nebuvo galima nustatyti.
Švedijos teisės ekspertas Svenas Erikas Alhemas sako, kad S.Bergwallio pramanai itin skausmingi aukų šeimoms, kurios greičiausiai taip ir nesužinos, kas nutiko jų artimiesiems.
Net nebėra aišku, ar visi šie atvejai buvo žmogžudystės. O dviejose bylose net nerasti aukų kūnai.
