Būtent taip Ukrainoje vadinamas konditerijos pramonės milžinas – 48 metų milijardierius P.Porošenka. Vakaruose jis švelniai šaukiamas ir Viliu Vonka – garsiuoju Roaldo Dahlio knygos „Čarlis ir šokolado fabrikas“ herojumi.
Ar gali būti, kad po kelių mėnesių prie jo pavardės bus galima prirašyti ir dar vieną – Ukrainos prezidento titulą?
Tikrai taip, ypač po to, kai šeštadienį iš prezidento rinkimų kampanijos pasitraukė buvęs pasaulio bokso čempionas Vitalijus Klyčko. Negana to, partijos UDAR lyderis viešai paragino paremti P.Porošenkos kandidatūrą.
J.Tymošenko reitingai nusmukę
„Vienintelė galimybė laimėti – iškelti bendrą demokratinių jėgų kandidatą“, – per UDAR suvažiavimą Kijeve pareiškė V.Klyčko ir pridūrė, jog siūlo palaikyti būtent P.Porošenką.
Apklausos prieš tai rodė, kad buvęs boksininkas, aktyviai dalyvavęs protestuose Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, rinkimuose būtų užėmęs antrąją vietą.
Pirmojoje žengė P.Porošenka – turtuolio populiarumas smarkiai išaugo, kai jis viešai parėmė Maidano aktyvistus ir pasmerkė dabar jau nuversto prezidento Viktoro Janukovyčiaus veiksmus.
Nors milijardierius anksčiau yra dirbęs tiek su provakarietiška, tiek su prorusiška valdžia, P.Porošenkos žvilgsnis į Europą galutinai nukrypo tada, kai Rusija sustabdė šokolado importą iš jo fabriko „Roshen“.
Pagrindinė P.Porošenkos varžovė bus karingo būdo buvusi premjerė J.Tymošenko, tik vasario pabaigoje paleista iš kalėjimo.
Tiesa, jos reitingai gerokai nusmukę.
Apie Regionų partijos kandidatu iškeltą Michailą Dobkiną Ukrainos apžvalgininkai net nekalba – esą oligarchas, kuris puikiai sutarė su V.Janukovyčiumi, rinkimuose neturi jokių galimybių.
Finansiškai parėmė aktyvistus
Kad P.Porošenka turi šokolado fabriką ir palaiko šalies integraciją į ES, Ukrainoje žino visi. Ypač po to, kai per protestus Kijeve jis užsilipo ant ekskavatoriaus ir neleido įsiutusiam demonstrantui juo įvažiuoti į milicininkų būrį.
Bet dar neseniai šiuo turtuoliu niekas pernelyg nesidomėjo – pirmiausia dėl to, kad P.Porošenka šalyje, kur spalvingi, dažnai radikalūs politikai mušasi per parlamento posėdžius, išsiskyrė ramybe. Konditerijos magnatas visada atsargiai pasveria savo žodžius, o kalba lėtai, pamatuotai, netgi monotoniškai. Jis mėgsta sunkiai suprantamus techninius terminus.
Analitikų teigimu, visa tai tikriausiai ir yra P.Porošenkos populiarumo priežastis – juk Ukraina, regis, pavargo nuo politinių audrų ir dramatiškų pokyčių.
Žinoma, kai Maskva uždraudė įvežti į šalį „Roshen“ šokoladą – neva dėl grėsmės sveikatai, nesusilaikė netgi paprastai santūrus P.Porošenka.
Supykęs milijardierius finansiškai parėmė proeuropietišką opoziciją – būtent dėl jo, o ne, kaip aiškinama Kremliuje, į Ukrainos vidaus reikalus nosį kišančių vakariečių pinigų protestai Nepriklausomybės aikštėje buvo taip gerai organizuoti.
„Maskva ir toliau mums aiškina, kaip turime gyventi“, – ir šiandien pyksta P.Porošenka. Jo teigimu, ukrainiečių, palankiai vertinančių Rusiją po invazijos į Krymą, dalis nuo 92 proc. sumažėjo iki 20 proc.
Įtikino TVF dėl paskolos
Tiesa, kritiką prorusiškiems Ukrainos politikams P.Porošenka žarsto jau daugiau nei dešimtmetį – 2001 metais jis prisijungė prie būsimojo prezidento, Oranžinės revoliucijos laimėtojo Viktoro Juščenkos komandos.
Jis ėjo ir šalies ekonomikos, ir užsienio reikalų ministro pareigas, vadovavo Ukrainos nacionalinei saugumo tarybai, o dabar yra Aukščiausiosios Rados deputatas.
„Aš turiu pakankamai patirties, kad žinočiau, kaip sukurti palankų investicinį klimatą.
Žinau, kaip pasiekti, kad ukrainiečiai netoleruotų korupcijos. Žinau, kaip sukurti naują, teigiamą Ukrainą“, – praėjusią savaitę interviu „The New York Times“ teigė P.Porošenka.
Tiesa, kaip ir daugelis magnatų posovietinėse šalyse, į politiką jis įsiveržė pasinaudodamas savo, kaip verslininko, įtaka valstybės ekonomikai. Tad P.Porošenka turės įtikinti ukrainiečius, kad išrinktas prezidentu jis tarnaus šaliai, o ne savo verslui.
Vakarus, matyt, jau įtikino. Nuosaikaus politiko, siekiančio modernizuoti Ukrainos ekonomiką, įvaizdis nuramino Tarptautinio valiutos fondo vadovybę, kuri galiausiai apsisprendė skirti vargstančiai šaliai 18 milijardų JAV dolerių vertės gelbėjimo paketą. („The New York Times“, AP, LR)
V.Putino taikiklyje – Suomija ir Baltijos šalys
Buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas pareiškė, kad Maskva nesiliaus plėsti šalies teritorijos ir sieks užkariauti Baltarusiją, Baltijos šalis ir Lenkiją.
2000–2005 m. Kremliuje dirbusio A.Ilarionovo teigimu, V.Putinas taip trokšta „istorinio teisingumo“ – grįžimo prie paskutinio caro Nikolajaus II ir Josifo Stalino Rusijos.
Švedijos dienraščiui „Svenska Dagbladet“ A.Ilarionovas pareiškė, kad Maskva įsitikinusi, jog Suomija, 1917 metais paskelbusi nepriklausomybę, „išdavė nacionalinius Rusijos interesus“.
„V.Putinas mano, kad jam reikia ginti tai, kas priklauso jam ir priklausė jo pirmtakams. Gruzijos dalys, Ukraina, Baltarusija, Baltijos šalys ir Suomija yra valstybės, į kurias jis reiškia nuosavybės teises“, – teigė A.Ilarionovas.
Suomija nepriklauso NATO, todėl Rusijos antpuolis nebūtų laikomas šio gynybinio aljanso užpuolimu. Suomijos oro pajėgos pastarosiomis savaitėmis suintensyvino žvalgybines operacijas virš Baltijos jūros.
Tiesa, A.Ilarionovas pridūrė, kad „V.Putinas apie plėtrą, kuri įvyktų dabar, negalvoja“: „Bet jei jis nebus sustabdytas, anksčiau ar vėliau tokie planai iškils į paviršių.“
