Tradicinis Pchenjano maratonas praėjusį sekmadienį vyko jau 27-ąjį kartą.
Bet Šiaurės Korėja tik šiemet pirmą kartą per renginio istoriją pakvietė jame dalyvauti ir sportininkus iš užsienio, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis CNN, AP.
„Kai tik buvo paskelbta, kad galima bėgti ir užsieniečiams, iš karto susikroviau lagaminą“, – teigė amerikietis Willas Phillipsas, ką tik grįžęs iš paslaptingosios jaunojo Kim Jong-uno valdomos šalies.
Anot amerikiečio, unikalus buvo ne tik bėgimas: „Šiaurės Korėjoje mus pasitiko ir susižavėjimo kupini, smalsūs žvilgsniai, ir pikti, įtarūs veidai.“
Stebėjo 50 tūkst. žmonių
W.Phillipsas pasakojo, kad skirtumai tarp į maratoną atvykusių užsieniečių ir vietos bėgikų išryškėjo jau prie Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim Il-sung’o vardu pavadinto stadiono, kur prasidėjo renginys.
„Mes buvome apsirengę garsių bendrovių sportine įranga, avėjome kokybiškus batelius. O korėjiečiai atrodė išties varganai“, – teigė amerikietis.
Maratone iš viso dalyvavo 1 tūkst. bėgikų – korėjiečių ir užsieniečių, profesionalų ir mėgėjų. Į renginį Pchenjane atvyko bėgimo sporto entuziastai iš 27 šalių, o į stadioną susigrūdo 50 tūkst. žiūrovų.
„Žmonės juokėsi ir iš to, kaip mes atrodome, ir kaip elgiamės. Pabandėme atsargiai pamojuoti miniai – žmonės atsakė tuo pačiu. Jie garsiai juokėsi ir plojo.
Netrukus pastebėjome, kad gatvėse, kuriomis bėgame, nėra jokių rėmėjų stendų, jokių užtvarų nuo žiūrovų. Maršrutą mums tiesiog rankomis rodė maratono organizatoriai“, – prisimena W.Phillipsas.
Biotualetų šalyje tiesiog nėra
Amerikietis pripažįsta: „Pchenjaną galėčiau palyginti tiktai su Amerika praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.“
Esą nors užsieniečiai buvo įsitikinę, kad maratonas bus bėgamas gražiausiomis, labiausiai papuoštomis Šiaurės Korėjos sostinės gatvėmis, iš tiesų maršrutas driekėsi gana neįkvepiančiais keliais pro apleistus, tuščius daugiabučius.
Skirtingai nei daugelyje kitų visame pasaulyje rengiamų maratonų, bėgikams Pchenjane nebuvo paruošti kilnojamieji tualetai – Šiaurės Korėjoje tokių būdelių paprasčiausiai nėra.
„Tiesa, tualetais pasinaudoti galėjome – jie buvo įrengti pastatuose palei gatves. Bet reikėdavo nušuoliuoti iki antro aukšto arba nuo maršruto nuklysti net 50–100 metrų“, – teigė W.Phillipsas.
Bėgikai iš arti išvydo Pchenjano gyventojus – lygiomis gretomis žygiuojančius kariškius, kikenančius, bet perkarusius mokinukus, bedantę šypseną demonstruojančius senolius.
„Net pačiam nuostabu, bet žmonės atrodė gana padoriai. Žinoma, Pchenjane gyvena privilegijuotieji, provincijoje padėtis tikriausiai prastesnė“, – mano amerikietis.
„Tai buvo retai pasitaikanti galimybė iš arti pamatyti ir net pabendrauti su vietos žmonėmis. Su kai kuriais net susidraugavau, nors ir labai trumpam“, – pridūrė Pekine gyvenanti Kanados pilietė Alexandra Wu.
Neleido bėgti su vėliavomis
Pats W.Phillipsas nebuvo itin eiklus. Maratono distanciją jis įveikė per kiek daugiau nei 4 valandas ir vos spėjo finišuoti.
Priešingai nei Vakaruose, kur labiausiai pavargusiems mėgėjams yra leidžiama kirsti finišo liniją net po 7–8 valandų bėgimo, Pchenjane maratono rengėjai elgėsi kur kas griežčiau: bėgi per lėtai – nefinišuosi.
„Kadangi neskubėjau, negalėjau finišuoti, pavyzdžiui, greta korėjiečio. Gaila. Bet 50 tūkstančių žmonių vis tiek man plojo.
Šis maratonas parodė, koks vienijantis sportas yra bėgimas“, – džiaugėsi W.Phillipsas.
„Be to, tai nebuvo linksmas renginys, kaip dažniausiai atsitinka JAV. Nemačiau jokių juokingų kostiumų. Bet maratonas buvo puikiai surengtas“, – pripažino amerikietis.
Kita JAV pilietė, Pekine šiuo metu gyvenanti Jasmine, taip pat džiaugėsi „unikaliais, keistais, neįtikėtinais potyriais“.
„Žinoma, mes pamatėme tokią Šiaurės Korėją, kokią režimas norėjo mums parodyti. Tačiau vietos žmonėms naudinga pamatyti nors vieną užsienietį ir įsitikinti, kad mes visai draugiški“, – teigė Jasmine.
Tiesa, maratono organizatoriai užsieniečiams neleido pernelyg įsismarkauti – amerikiečiams, japonams, kitiems svetimšaliams nebuvo leidžiama bėgti su nacionalinėmis vėliavomis.
