1962 m. spalio 11-osios naktį popiežius Jonas XXIII padarė kai ką labai natūralaus, bet tokio, kas tuo metu atrodė stulbinamai revoliucinga. Jis pasirodė Vatikano Apaštalų rūmų lange ir kreipėsi į tūkstančius apačioje su žvakėmis susirinkusių tikinčiųjų – ne įmantriais, iš anksto paruoštais pontifiko žodžiais, o žodžiais, kokiais kreipiasi tėvas ir ganytojas, ieškantis savo bandos, rašo AP.
„Parėję namo, rasite savo vaikus. Paglostykite juos ir pasakykite: „Tai popiežiaus paglostymas“, – sakė popiežius Jonas XXIII liepsnelių nušviestoje Šv.Petro aikštėje.
Trumpai, bet įsimenamai
Sekmadienį daugiausia dėmesio bus skirta 26 metus pontifikavusiam, visą pasaulį išmaišiusiam Jonui Pauliui II. Tačiau vyresni katalikai prisimena ir trumpą, tačiau istorinį Gerojo popiežiaus Jono XXIII pontifikatą.
Jono XXIII žodžiai, ištarti II Vatikano susirinkimo atidarymo naktį, tinka apibūdinti jo popiežiavimui. Kalba paliudija, kaip Jonas pavergė katalikų širdis savo paprastu, tėvišku dėmesiu, pasinaudodamas intuityvia gudrybe pradėti II Vatikano susirinkimą atvedant 2 tūkst. metų senumo instituciją į modernųjį pasaulį. Panašų derinį įkūnija ir dabartinis popiežius Pranciškus.
„Jis buvo drąsus. Geras kaimo kunigas, su dideliu humoro jausmu ir dideliu šventumu, – Pranciškus sakė žurnalistams, paprašytas apibūdinti Joną XXIII. – Jis buvo vienas iš didžiųjų.“
Angelo Giuseppe Roncalli gimė 1881 m. Šiaurės Italijoje. Popiežiumi buvo išrinktas 1958 m. spalio 28 d. Kaip popiežiaus vardą jis pasirinko savo tėvo vardą ir taip ištaisė seną istorinį XV amžiaus nesusipratimą su antipopiežiumi Jonu XXIII. XV a. pradžioje skilus Vakarų bažnyčiai, Jonas XXIII buvo vienas iš trijų vyrų, tuo pat metu tvirtinusių, kad yra popiežiai, tačiau vėliau šios pretenzijos atsisakęs.
XX a. jau teisėtai išrinktas Jonas XXIII buvo 76 metų. Manyta, kad tai bus pereinamasis, gana blankus popiežius, atėjęs po įspūdingai 19 metų, per visą II pasaulinio karo erą, popiežiavusio Pijaus XII.
Bažnyčios modernizuotojas
Bet Jonas XXIII turėjo kitų planų. Praėjus mažiau kaip trims mėnesiams po išrinkimo jis paskelbė, kad sušauks II Vatikano susirinkimą, pirmąjį ekumeninį susirinkimą per šimtmetį. II Vatikano susirinkime buvo leista per mišias vietoj lotynų kalbos vartoti nacionalines kalbas. Taip pat jis paragino aktyviau bažnyčios gyvenime dalyvauti pasauliečius ir sukėlė tikrą katalikų ir žydų santykių revoliuciją. Taip pat jis išryškino skirtumą tarp tradicinių, konservatyvių katalikų ir progresyvesnio bažnyčios sparno – šis skirtumas išlikęs ir dabar.
Niekas iš tikinčiųjų, atidarymo naktį susirinkusių Šv.Petro aikštėje, nežinojo, kas buvo planuojama, tačiau buvo kupini vilčių. Jono XXIII žodžiai atrodė lyg kažkokių naujovių šaukliai – jie buvo spontaniški, o iki tol popiežiai paprastai skaitydavo iš anksto paruoštas paragrafais suskirstytas kalbas. Iki tol popiežiai kalbėdavo kaip valdovai, o šis prabilo lyg geras senelis. Bet svarbiausia – šie žodžiai nuskambėjo ir viso pasaulio žmonių namuose, transliuojami per dar palyginti naują žiniasklaidos priemonę – televiziją.
„Iki tol televizija buvo daugiausia naudojama atspindėti galios didybei – tiek politinei, tiek bažnytinei, – sakė popiežiaus Jono XXIII biografas Alberto Melloni. – Jo neoficialus kalbėjimo būdas tą naktį sugriovė vaizdo transliacijos, kaip galios demonstracijos, schemą.“
Šiandien Jono XXIII kalba vaizdingai vadinama „kalba į Mėnulį“. Jos pradžioje Jonas nusistebėjo susirinkusios minios dydžiu ir pasakė, kad atrodo, jog ir Mėnulis patekėjo taip anksti tam, kad pamatytų šitą reginį.
Tačiau Jonas nesulaukė savo sušaukto susirinkimo pabaigos – jis mirė nuo skrandžio vėžio 1963 m. birželio 3 d. Tačiau jis gerbiamas už tai, kad turėjo drąsos pradėti procesą, kuris apibrėžė XX a. Katalikų bažnyčią, atnaujindamas bažnytinę doktriną ir pritaikydamas moderniems laikams.
Kietas diplomatas
Bažnyčios istorikas Robertas Wisteris teigia, kad po Jono „minkšta išvaizda“ slėpėsi plieno kietumo diplomatas, kuris dar prieš tapdamas popiežiumi tvarkė sunkiausias bažnyčios užduotis.
A.G.Roncalli Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vatikano pasiuntinys Turkijoje. Jis išsaugojo tūkstančių iš Europos bėgusių žydų gyvybę, parūpindamas jiems gimimo liudijimus. Po to jis buvo paskirtas ambasadoriumi Prancūzijoje, iškart po jos išlaisvinimo.
„Nesiųsi kaimo idioto tvarkyti reikalų su Charles'iu de Gaulle'iu, – sakė R.Wisteris. – Siųsi kietą diplomatą.“
Bet nors ir būdamas kietas diplomatas, Jonas buvo tarsi paprastas parapijos klebonas. Per pirmąsias savo, kaip popiežiaus, Kalėdas jis išvyko iš Vatikano aplankyti Romos vaikų ligoninėje. Kitą dieną jis aplankė kalinius Romos kalėjime. Sekmadieniais jis lankydavo sostinės apylinkių parapijas. Iš viso per savo 4,5 popiežiavimo metų jis „pabėgo“ iš Vatikano 152 kartus. Galima palyginti: jo pirmtakas Pijus XII tik vieną kartą spontaniškai išvyko aplankyti bombardavimų nusiaubtos vietovės.
Be II Vatikano susirinkimo, Jonas XXIII bene geriausiai žinomas savo paskutine enciklika „Taika Žemėje“, kuri buvo išleista reaguojant į Kubos raketų krizę, kuri kilo praėjus vos trims dienoms po to, kai prasidėjo II Vatikano susirinkimas. Dokumentas buvo parengtas kaip naujo tipo bažnyčios mokymas, skatinantis taiką pasaulyje. Tai buvo pirmoji enciklika, skirta ne dvasininkams, o „visiems geros valios žmonėms“, ir liudijo Jono XXIII atvirumą pasauliui anapus Vatikano sienų.
„Jis buvo žmogus, gebantis skleisti taiką, – yra sakęs popiežius Pranciškus. – Jis skleidė taiką, nes pats turėjo nepaprastai taikią sielą.“
Parengė Jurgita Noreikienė
