„Mane sulaikė pirmadienį vakare. Nežinomi asmenys ištraukė mane iš automobilio, sumušė ir surišo. Po kelių valandų, praleistų drėgname rūsyje su užrištomis rankomis ir uždengtomis akimis, mane nuvedė į kitą patalpą. Ten mane apkaltino dirbant CŽV (JAV centrinei žvalgybos valdybai – Red.), FTB (JAV federaliniam tyrimų biurui – Red.) ir „Pravyj sektor“.
Kai atsisakiau duoti savo nešiojamojo kompiuterio slaptažodį, man trenkė per ranką su lazda. Vėliau aš užmigau. Po kurio laiko prie manęs vėl priėjo kaukėti vyrai, pažadino ir pasakė, kad niekam nerūpės, jeigu čia numirsiu. Tada porą kartų spyrė man į šonkaulius ir išėjo. Pasirodo, viskas nėra taip blogai. Vien dėl to, kad mane paleido.“
S.Ostrovsky pasakojo, kad per tas keturias rūsyje praleistas naktis tuzinas kitų sulaikytų asmenų taip pat buvo apklausti: „Kai kurie buvo žurnalistai, kai kurie girtuokliai. Pasitaikė ir ukrainiečių, kurie buvo arba itin drąsūs, arba kvaili. Reikia būti bepročiu, kad įžengti ten, kur viskas virto Rusijos nacionalistų tvirtove Ukrainoje“.
Jis spėjo pažinti kelis žmones. Kai kurie iš jų tame rūsyje buvo ilgiau, nei jis.
„Vienas iš jų – Artiomas Deyneha. Jis norėjo pastatyti filmavimo kamero prie to pastato, kuriame mus laikė. Kitas žmogus, Serhijus Lefteris, yra samdomas žurnalistas, kuris buvo viduryje baltos dienos pavogtas Slovjansko centrinėje aikštėje. Vitalijus Kovalčukas – buvęs Maidano kovotojas, kuris savo noru važiavo į Slovjanską su kai kurias „Pravyj Sektor“ nariais. Jie bandė atimti ginklus iš prorusiškų separatistų.
Po to, kai mane paleido, aš sužinojau, kad prorusiškų jėgų vadas Viačeslavas Ponomariovas derėjosi dėl manęs su valdžia Kijeve. Kol kas dar nežinau, ką V.Ponomariovas gavo už mano paleidimą, bet aš tikiuosi, kad jie sumokėjo nedaug. Niekam negalima imti įkaitų, nesvarbu, kokie jų politiniai tikslai“, – svarstė S.Ostrovsky.
Parengė Saulius Jakučionis
