Charkovo karinėje ligoninėje nuo antiteroristinės operacijos pradžios gydomi 38 sužeisti kariai. Daugiausia - šautinėmis žaizdomis rankose ir kojose. Sunkiai sužeistų čia neatveža, nes juos operuoja Iziume.
Karininkai ir eiliniai, Nacionalinės gvardijos savanoriai ir Specialiųjų operacijų pajėgų kovotojai su žurnalistai bendrauti nenori. Priežastis - artimieji nežino, kad jie yra sužeistas.
Kiti tikina, kad pagal statutą „apsišviesti“ jiems negalima. Sutiko vienintelis Aleksandras - 45 metų pacientas, kuris neslėpė nei pavardės, nei veido.
Šautinė rankos piršto žaizda, paliestas kaulas. „Skauda, tinsta, bet gyja“ – juokauja Aleksandras. Tai atsitiko Slovjanske prieš keletą dienų.
„Mes ardėme barikadą, kad galėtų pravažiuoti technika. Tokia buvo mūsų kovinė užduotis. Viena ranka laikiau automatą, o kita mėčiau padangas. Matote, iki šiol dar rankos nenusiplauna. Ir staiga bum! Iš pradžių nesupratau, kas atsitiko. Pagalvojau, tvoros rėmas ant rankos užkrito ar užkliuvo už vinies“, - pasakojo vyras.
Aleksandras niekada nebuvo kariškis. Gyveno Luganske, dirbo šachtoje. Tiesa, pastaruoju metu užsiėmė verslu – buvo techninių apžiūrų centro savininkas. Apie save pasakojo: „Aš puikus mechanikas ir geras suvirintojas“. Keletą mėnesių jis praleido Kijeve, Maidane.
„Klausiate kodėl? Todėl, kad jau buvo nebeįmanoma prie tokio vagių režimo gyventi, dirbti. Paklauskite bet kokio verslininko, kodėl jis ten stovėjo? Kad nustotų iš jo reikalauti kyšių ir atiminėti sąžiningai uždirbtų pinigų bei turto“, - kalbėjo sužeistasis.
Maidaną Aleksandras prisimena su šiluma. Tiesiogine ir perkeltine prasme.
„Mūšiuose Gruševskio gatvėje nedalyvavau dėl amžiaus. Man vaikinai sako: „Tu būk palapinėje, krosnį kūrenk“. Aš buvau atsakingas už šilumą palapinėje“, - pasakojo vyras.
Po Maidano pasidarė šilčiau, o kai kuriuose Ukrainos regionuose net labai karšta. Dėl to Aleksandras užsirašė savanoriu į armiją.
„Ką aš pamačiau šitame kare? Aš mačiau nušautą pagyvenusią moteriškę, kuriai iš ausų buvo išplėšti auskarai. Mačiau, kaip sustabdo ir plėšia sunkvežimį su maisto produktais Slovjanske vidury baltos dienos. Kas tai daro? Patys paprasčiausi banditai. Kokie jie separatistai? Jiems Rusija visiškai nereikalinga“, - audringai kalbėjo Aleksandras.
Maištininkai – kriminaliniai nusikaltėliai
Kad suprastum, kas kariauja Donbase, reikia gyventi Donbase. Reikia turėti supratimą apie tai, kas yra Luganskas, Slovjanskas ir taip toliau. Aleksandras pasiruošęs tai paaiškinti.
„Nuo 90-ųjų Lugansko srityje formavosi vagių valdžios ideologija. Vertikalė tokia: vietiniai deputatai, milicija ir kriminaliniai elementai. Ten kas antras susijęs su kriminalu. Užeikite į bet kurį kalėjimą. Kas sėdi? Lugansko, Donecko sritis. Už ką sėdi? Kad ir už aliuminį puodą. Jis išėjo, jis jau kriminalinis elementas. Kuo jis toliau užsiims? Žinoma „verslu“. Ir sąlygos paprastos: nori narkotikus pardavinėti – pardavinėk, nori ginklais – prašom. Svarbiausia – atiduok duoklę milicijai ir valdininkams“, - apie kriminalinę Ukrainą pasakojo kovotojas.
Tai pirma pasakojimo dalis.
„Antra - akmens anglis. Nelegali gavyba ir prekyba. Anglis antracitas, girdėjote apie tokią? Aukščiausios rūšies klodai žemės paviršiuje. Kask kiek širdis geidžia. Laisva kontrabanda. Sunkvežimiais į Rostovo sritį vežė. Pristatymas suderintas, su muitine viskas sutarta. Kiekvienam sava dalis. Tai sistema, suprantate? Tai valstybė valstybėje ir jie už tą savo „valstybę“ kovos. Ne už Rusiją, ne už Putiną, o už galimybę gyventi taip, kaip jie buvo įpratę gyventi, už įstatymo ribų“, - pasakojo ukrainietis.
Šitie žmonės ir yra pagrindiniai kovotojai ir ekstremistai, sako Aleksandras.
Vyras pasakojo, kad ir rusai ten turi savų interesų, susijusių su tuo pačiu kriminaliniu „verslu“: narkotikai, ginklai, prostitutės.
„Ten taip pat savi ryšiai. Iš kur Slovjanske čečėnų kovotojai? Viskas dėl tų pačių priežasčių, ten jie taip pat turi savų interesų ir lesyklos taip lengvai neatsisakys.
O Putinas... Putinas savo Krymą jau gavo ir stato ten dujotiekį. Vamzdyną jis gins, o Donbasas jam nereikalingas. Aš taip manau“, - įsiaudrinęs kalbėjo Aleksandras.
Gyvieji skydai
„Dabar žiūrėkite, yra dar viena kategorija žmonių. Ne tie, kurie šaudo, o tie, kurie neleidžia mums atsišaudyti. Paaiškinsiu.
Štai Slovjanskas, iš padangų sukrauta barikada. Už jų stovi žmonės - atseit taikūs gyventojai, o už jų – kovotojai. Mes bandome išardyti šitas barikadas, žmonės mūsų neprileidžia artyn. Rėkia, plūstasi, trukdo. Mėtom ten ašarines dujas, kad jie atsitrauktų. Nešaudysi gi į tetules. Iš ten, iš už „taikių gyventojų“ nugarų, kaip atsakas lekia Molotovo kokteiliai. Tokiu atveju turime teisę atsakyti ugnimi. Bet aš, pavyzdžiui, negaliu šauti į žmogų, aš galėjau tik palei kojas“, - pasakojo Slovjanske sužeistas kovotojas.
Kitaip tariant, maištininkus gina specialiai tam surinkti žmonės – vadinamieji gyvieji skydai.
„Bet dauguma – tai realūs taikūs gyventojai. Jie labai pavargę ir pasimetę, nebežino kas savi, o kas svetimi. Tarkim, dauguma abejojo naujosios valdžios legitimumu, bet paskutiniu metu pastebiu, kad po truputį žmonės pradeda suprasti – mes atvažiavome apginti juos. Apsaugoti nuo plėšimų ir kriminalinių nusikaltėlių.
Štai, sako: ko ten su tais ekstremistais terliotis? O aš manau teisinga, kad kariai nesprogdina, nepuola naikinti. Tarkim, dėl vieno kovotojo įsakysit nušluoti visą pastatą? O jei ten žmogus ofise dirba. Žmonės ten tikrai dirba. Taip, mus gali sužeisti, netgi nužudyti, bet, mes – kareiviai. Ir žmonės turi jausti saugumą šalia“, - sako ukrainietis.
Jis tikina, kad Rytų Ukrainoje gyventojų nuotaikos yra įvairios. Kas išgąsdinti propagandos bijo banderų, kas svajoja gauti rusišką pasą, kad laisvai galėtų judėti per sieną. Bet karo nenori niekas.
„Štai vakar aš skambinau buvusiai klasiokei, pusvalandį aiškinau jai situaciją. Ji tik burnoja vieną ir tą patį: „Kodėl jūs atėjote su ginklais?“ Sako, tai – pilietinis karas. O aš jai ir sakau: „Stop, Ina! Jų automatai – tai kalėjimas, o automatas mano rankose – visiškai legaliai. Jauti skirtumą?“, - pasakojo Aleksandras.
Jis paaiškino: „Kiekvieno iš mūsų dokumentai patikrinti, praėjom medicininę apžiūrą, praėjom pasiruošimą, ginklus ir amuniciją gavome oficialiai. O ten? Kur jie gavo ginklų, kas patikrino jų psichinę būklę? Ir tai ne buteliai su padegamuoju skysčiu, o tikri granatsvaidžiai.“
Aleksandras sako, kad žmonėms apie tai reikia aiškinti, kalbėti, nes jie „daug ko nesupranta, nesugeba analizuoti.“
