Keli šimtai tūkstančių indų keliasi prieš aušrą ir dvylika valandų praleidžia landžiodami po kanalizacijos duobes. Kanalizacijos valymas rankomis vyksta ne tik Indijos provincijoje, bet ir ekonomikos variklyje, dangoraižiais besipuikuojančiame Mumbajuje.
Darbininkai, naudodamiesi metaliniais graibštais, šluotomis ar tiesiog rankomis, valo kanalizaciją du kartus per metus, po liūčių sezono. Iki krūtinės atliekose įsibridę valytojai, dažniausiai neturintys jokių apsaugos priemonių, per dieną gauna iki 5 dolerių (13 litų).
Alternatyvų nemato
Nepaisant vis modernėjančios Mumbajaus architektūros ir miesto infrastruktūros darbų, šie valytojai nepraranda populiarumo. Net ir miesto administracijai uždraudus tokią veiklą, privatūs verslai tarpininkauja samdant kanalizacijų valytojus.
„Aš niekada nelankiau mokyklos, bet noriu, kad mano vaikai būtų išsilavinę. Privalau dirbti bent keletą smulkių darbų ir šis yra vienas jų. Niekas man nepranešė, kad dirbu nelegaliai“, - sakė nei rašyti, nei skaityti nemokantis Dharamani Kale, vienas tų, kuriems gresia mirtis nuo darbo sukeltų ligų.
„Purvas ir žmonių ekskrementai – mūsų darbo dalis, bet kartais pasitaiko ir padvėsusių žiurkių ar šunų“, – sakė D.Kale kolega Manu Pawaras, kurio kojas supjaustė į kanalizacijos duobes sumestų sudaužytų butelių šukės.
Miršta nuo ligų
Tatos socialinių mokslų, švietimo ir tyrimų instituto duomenimis, 80 procentų kanalizacijų valymu užsiimančių asmenų miršta, nesulaukę 60-ies metų. Mumbajuje per mėnesį vidutiniškai miršta po dvidešimt uždususių, toksinėmis dujomis apsinuodijusių ar kitaip darbo sąlygų paveiktų valytojų.
Beveik visi kanalizacijų valytojai Indijoje yra žemiausios socialinės klasės, dalitų (neliečiamųjų), atstovai. Darbo teisių aktyvistė Milind Ranadė teigia, kad tokias sunkias darbo sąlygas ir mirtingumą nulemia įsisenėjusios kastų tradicijos, nepagarba žemiausios klasės atstovams.
„Jei aukštesnės klasės atstovas pradėtų užsiimti tokiu darbu ir žūtų dėl pavojingų sąlygų, visi keltų skandalą, bet kadangi tai žemiausia klasė – niekam nerūpi vieno ar kito atstovo žūtis“, – sakė M.Ranadė.
Premjeras žada permainas
Aktyvistai teigia, kad 2013-aisiais išleistas įstatymas, draudžiantis tokius darbus be reikalingų apsaugų, buvo prieštaringas. Indijoje, kur tokie pavieniai darbai dažnai yra daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis, darbdaviai tiesiog neturi galimybių ir laiko tikrinti jų pasiruošimą.
Naujasis Indijos premjeras Narendra Modis žada permainas skurdžiausios klasės gyvenime ir pastebimą ekonominį pakilimą, bet tai įgyvendinti nebus lengva. Indijos valdžia dar prieš septynis metus bandė perkelti valytojus į kitus darbus, tačiau pavyko rasti naujas vietas tik dešimtadaliui.
Indijos politikai nesistengia skrupulingai vykdyti įstatymų, net ir gėdinant atsilikimu tarptautiniame lygmenyje. Įstatymai, užtikrinantis darbo saugą priimami, bet vykdomi lengva ranka, netikrinant nei darbuotojų sąlygų , nei darbdavių atsakingumo.
Darbdaviai šaiposi
„Vadovas nori, kad darbus atliktume bet kokia kaina. Jam nesvarbu saugumo priemonės. Kai paprašiau pirštinių, jis paprasčiausiai pradėjo juoktis“, - teigė D,Kale. Jei darbuotojui kažkas nutinka, jo medicinos sąskaitų apmokėjimas taip pat dažnai tampa asmeniniu reikalu.
5 dolerių (13 litų) darbo užmokestis už 12 valandų darbo dieną, nėra didelis netgi žemiausios Indijos socialinės klasės atstovams, tačiau daugelis jų supranta savo padėties sunkumą ir sutinka imtis pavojingų užduočių.
„Mes esame beraščiai ir neturime didelio pasirinkimo, kaip uždirbsime duonai. Net ir girdėdami istorijas apie sunkias ligas ir žuvusius kolegas, mes keliamės ir einame į darbą. Pasirinkimo neturime“, – sakė D.Kale.
