Rytmetį po Krymo aneksijos internete paskelbtas Anastasijos eilėraštis iškart sudomino grupę klaipėdiečių muzikantų, kurie jaunosios poetės eilėms sukūrė muziką. Jau po kelių dienų dainos vaizdo klipas sukosi Maidane ir internete.
- Kas tave atvedė į Lietuvą?
-Pirmiausia, aš labai noriu susipažinti su Lietuvos muzikantais, kurie sukūrė dainą pagal mano eilėraštį. Jie turi daugiau planų. Jie pagal mano žodžius sukūrė šedevrą. Noriu apkabinti eilėraštį į lietuvių kalbą išvertusį profesorių Vytautą Landsbergį, kompozitorių, kuris sukūrė muziką, atlikėjus. Ši daina - nuostabi dovana ne tik man, bet ir Ukrainai, jos kovotojams.
Lietuvos parama yra juntama Ukrainoje, ji tiek daug duoda mūsų žmonėms. Todėl aš labai norėjau išvysti jūsų tautą ir tuos žmones, kurie mus palaikė ir sukūrė šį kūrinį.
- Parašei patriotinį, Maidano įvykių padiktuotą eilėraštį. Kai kūrei, turbūt tikrai negalvojai, kad jis taps Maidano himnu, daina, kurią išgirs visas pasaulis?
-Tikrai negalvojau, man jį padiktavo širdis. Visa žiema, visa Ukrainos kruvina kova, revoliucija, jos išbandymai paliko neišdildomą žymę kiekvieno ukrainiečio širdyje. Ta žiema išgrynino ir subrandino naują tautą. Tie dalykai, kuriuos teko patirti ir iškentėti, mane įkvėpė šiam eilėraščiui.
- Tikiu, kad tu turi daug rusų tautybės draugų. Kaip jie žiūri ir vertina tuos įvykius, kurie vyksta Ukrainos rytuose, Kryme, Odesoje?
- Skirtingai. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus yra atviras informacijai. Jeigu žmogus ieško ir nori rasti tiesą - nesvarbu, rusas jis ar ne - jis eina teisingu keliu. Jei žmogus užsiblokavęs, tai jis kaip medis be šaknų. Rusas jis ar ukrainietis - tai žmogus be tautybės.
- Tavo manymu, kaip rimtai Europa, pasaulis žiūri ir reaguoja į įvykius, kurie vyksta Ukrainoje?
- Galvojant apie tai, kaip pasaulis žvelgia į įvykius Ukrainoje, mane apima prieštaringi jausmai. Manau, kad Europa galėtų daryti daug daugiau ir būti daug atidesnė mūsų tragedijai.
Tik Lietuva ir Lenkija besąlygiškai palaiko Ukrainą. Šios šalys mums daug padėjo, įkvėpė mūsų tautą. Tai nuostabu. Ukrainos žmonės yra jums labai dėkingi. Kai aš vykau į Lietuvą, ukrainiečiai man sakė: „Iš visos širdies padėkok visiems lietuviams.“ Deja, tačiau ne visai Europai mes galime taip dėkoti, kaip Lietuvai. Mes tikėjomės didesnio Europos palaikymo, aktyvesnio dalyvavimo mūsų kovoje.
- Tapai savotiška Ukrainos ambasadore. Tau tai - didelė atsakomybė? - Esu ukrainietė, esu dalelė Ukrainos. Tokių žmonių, kurie myli savo šalį, yra daugybė. Man didelė garbė kalbėti savo tautos vardu.
-Vakar nutiko didelė nelaimė – Ukrainos separatistai numušė keleivinį lėktuvą. Tuo metu tu jau buvai Lietuvoje. Kokie atgarsiai tave pasiekia iš Ukrainos?
-Tai - didelė tragedija. Bet kai esi Ukrainoje, tu kiekvieną dieną išgirsti apie naują bėdą, apie naują tragediją. Ašaros mūsų akyse nespėja džiūti. Tragiškiausia, kad lėktuvo katastrofoje žuvo niekuo nesusiję žmonės.
-Ant stalo prieš mus guli nedidelė knygelė. Kas tai per knyga?
-Tai mano pirmoji poezijos knyga „Grąžinkite mūsų dangų“. Ją visai neseniai išleido Kijevo Politechnikos universitetas, kuriame aš studijavau.
-Ar gali mums paskaityti eilėraštį, kuris tau arčiausiai širdies?
O, jie visi yra mano širdies padiktuoti. Paskaitysiu „Nebo padajet“ (Dangus griūva- lrytas.lt pastaba)
Dangus griūva. Netylės,
Mūsų milijonai. Mes sugausime griūvantį dangų.
Kiek užteks jėgų- šauk. Tegul kiekvienas pasauly išgirs.
Ukrainai – baisi nelaimė. Gimta žemė rauda iš skausmo.
Prasidėjo kruvinas karas. Ukraina stoja į kovą.
Mano Ukrainą gelbėkit. Kiekvienas šiame pasaulyje – gelbėkit.
Nuo niekingų rusiškų kulkų į pilką žemę gula vaikai.
Pasauli mielas, pagelbėk. Suvienyk savo didžiules galias.
Tėvynę mūsų išsaugok.Ukrainą, amžiams vieningą.
Dangus griūva. Netylėk.
Mūsų milijonai – mes sugausim griūvantį dangų.
Kiek užteks jėgų – šauk.
Tegul kiekvienas pasaulyje išgirs.
(Pažodinis vertimas- lrytas.lt pastaba)
Dainos pagal mano poeziją gimsta viena po kitos. Gruzinų kompozitorius Zazazašvili buvo pirmasis, kuris parašė dainą pagal mano eilėraštį „Vernyte nam naše nebo“ ("Gražinkite mums mūsų dangų").
Tuomet klaipėdiečiai Virginijus Pupšys ir Gintautas Lapinskas parašė „Nikogda my ne budem bratjami“ ("Niekada mes nebūsim broliais"). Ją atliko Jeronimas Milius ir Klaipėdos muzikinio teatro choras. Šiuo metu klaipėdiečiai pagal mano eiles sukūrė muziką dainai „Molitva pro mir“ (Malda apie taiką). Kitą savaitę ketiname ją įrašyti.
- Buvai paprasta Ukrainos mergina – eiles rašanti studentė. Kaip tave pačią pakeitė tai, kas vyksta Ukrainoje?
Negaliu pasakyti, kad tai mane pakeitė, greičiau man atvėrė akis, padėjo atsiskleisti man kaip poetei. Tai buvo tautą vienijanti revoliucija. Amžiais klūpoję Ukrainos žmonės, atėję į Maidaną, pagaliau pakilo, susigrąžino orumą. Per kančias, aukas ji užsigrūdino ir tapo tokia, kokios niekas ir niekada neparklupdys. Tai yra didžioji permaina.
Žmonės pajuto savo vertę, vienybę, savo viršenybę prieš blogį. Ukrainą suvienijo Maidanas.
- Kokios dabar yra tavo svajonės, Anastasija?
Dabar svajoju tik apie taiką Ukrainoje. Tai netušti žodžiai. Aš pažįstu vaikinus, kurie dabar kariauja. Tai yra baisu. Mes esame taiki Ukraina, mes – taikos žmonės. Mes esame svetingi, atviri draugams, labai džiaugiamės svečiais, kiekvienas svečias mums - šventė. Karas mūsų kraštui yra labai svetimas.
Negalim suvokti, kaip tai galėjo nutikti. Skirtumas tarp mūsų ir Rusijos yra tas, kad jeigu ana šalis atsikrato pačiais prasčiausiais žmonėmis, tai šiame kare žūva patys vertingiausi, kilniausi, patriotiškiausi Ukrainos vaikinai.
- Lankeisi fronte. Ką teko savo akimis išvysti?
- Aš lankiau sužeistus vaikinus, susitikau su mūsų Nacionalinės gvardijos kariais. Jie tokie karingi, pilni ryžto ginti ir atiduoti savo gyvybę už savo tėvynę, šeimas. Jie sakė: „Mes pasiryžę mirti už Ukrainą“. Aš žaviuosi mūsų kariais ir tikiu, kad jie atneš mums pergalę.
Ten kovoja jauni, išsilavinę vaikinai. Ligoninėse guli sužeisti aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai. Slovjansko poste stovėjo jauni, neprofesionalūs, bet pilni karinio ryžto ir meilės tėvynei kariai.
Jie – visiška priešingybė tiems bejausmiams, išmuštruotiems rusų samdiniams. Mūsų kariai neprofesionalai, tačiau jie bebaimiai, stiprūs, vyriški. Jie tiki, kad mes laimėsime, nes žino, dėl ko kovoja. Separatistų samdiniai, priešingai, nežino, ką jie gina. Jie kariauja už pinigus, jie tik griauna, naikina, žudo.
Šitas karas sugriovė daug šeimų. Sesuo stovėjo Maidane, o brolis susidėjo su separatistais. Taip skilo šeimos, skyrėsi draugai. Atsirado melagingomis idėjomis ir blogiu užsikrėtusių žmonių. Ne vienas mano pažįstamas nesuvokia realybės, gyvena kažkokiame savo susikurtame pasaulyje ir nenori mūsų suprasti.
Tu jiems kalbi, o jie tavęs negirdi. Nes jie nenori girdėti ir tik kartoja: „Jūs - fašistai, banderovcai“. Blogiausia, kad atsiranda tokių, kurie šiandien vienoje pusėje, o jau kitą dieną – kitoje. Kieno pusėje persvara, į ta puse linksta. Tautoje, jėgos struktūrose atsirado daug išdavikų ir tai mane labiausiai skaudina.
Kviečiame liepos 27 dieną 10 val. Vilniuje paremti demokratinę Ukrainą. Šv.Trejybės unitų bažnyčioje (Aušros vartų g.7b) vyks mišios už Ukrainą bei paramos koncertas. Dalyvaus ir poetė Anastasija Dmitruk.
