Kiekvieną vakarą po darbo Abdirizakas Bihi išeina pasivaikščioti po Mineapolio parkus, kuriuose jauni somaliečiai žaidžia krepšinį ir futbolą. Vyras su jaunimu pajuokauja ir pats pasigriebęs kamuolį kelis kartus meta į krepšį.
Atrodytų, kad A.Bihi tiesiog smagiai leidžia laiką. Tačiau iš tiesų jo akys dairosi grėsmės – žmonių, kurie galėtų mėginti šiuos jaunuolius vilioti į džihadistų gretas.
Jei A.Bihi savotiškoje sargyboje nepasirodo penkias ar daugiau dienų, netrukus čia atslenka verbuotojai. Tarsi gatvių gaujų nariai jie taikinių randa miesto parkuose, mečetėse ar net ligoninėse. Dalis jų būsimuosius džihadistus vilioja ir internetu.
Bendruomenės nariai ir teisėsaugos pareigūnai visokiais būdais stengiasi kovoti su teroristų verbavimu Mineapolyje, kur gyvena daugiausiai somaliečių visoje Amerikoje.
Teigiama, kad dešimtys vaikinų iš šios bendruomenės praėjusiais metais išvyko į Siriją ir ten prisijungė prie karinių islamistų grupuočių, dabar jau susivienijusių į „Islamo valstybę“.
Nori išgąsdinti januolius
A.Bihi gatvėje patruliuoja ir dėl asmeninių priežasčių. 2008 metais su „Al Qaeda“ susijusi grupuotė „Al Shabab“ užverbavo jo sūnėną – jis žuvo Somalyje.
Vyras pasakoja, kad mato, kaip nepažįstami žmonės „priešiškomis“ akimis vis ateina pasikalbėti su parkuose pramogaujančiais paaugliais.
Jaunuoliai pasakoja, jog tokie žmonės pradeda kalbėti apie Koraną, iš pradžių nė neužsimindami apie džihadą, tada ima juos plūsti dėl to, kad jie mūvi šortus, ir išvadina stabmeldžiais.
„Jų taktika – pirmiausia jaunimą siaubingai išgąsdinti ir įtikinti, kad jie yra blogi, o šie verbuotojai juos gali atversti į gera“, – aiškina A.Bihi.
Verbuotojai – ne naujiena
Teroristų verbavimai šioje JAV dalyje – ne naujiena. Nuo 2007 m. daugiau nei 22 jaunuoliai iš Minesotos valstijos iškeliavo į Somalį ir kartu su „Al Shabab“ teroristais griebėsi ginklų. Tuo metu grupė žmonių nuolat rinkdavosi į slaptus susitikimus, kuriuose viliodavo stoti į teroristų gretas.
Dabar, kaip teigia JAV centrinės žvalgybos valdybos atstovas Kyle'as Lovenas, tokius verbuotojus padeda atsekti socialiniai tinklai.
Antai vieno vyro iš Mineapolio „Facebook“ paskyroje rašoma, kad jis – „nuolatinis Alacho tarnas“, o jo profilio nuotraukoje pavaizduota „Islamo valstybės“ vėliava.
O kitas vyras, kaip manoma, palikęs Mineapolį ir įsiliejęs į džihadistų gretas dar 2008-aisiais, socialiniame tinkle „Twitter“ kasdien skelbia žinutes, šlovinančias „Islamo valstybės“ kovotojus ir niekinančias JAV.
Internete netrūksta ir organizacijos „Al Shabab“ vaizdo įrašų, kuriuose Mineapolio musulmonai raginami atsišaukti į Alacho kvietimą prisijungti prie teroristų.
Atsekti agentus sunku
Vis dėlto CŽV atstovas pripažįsta, kad tiksliai atsekti verbavimo šaltinius ir metodus vis dar sunku. Mat paaugliai ir suaugusieji dažnai vengia kalbėti apie pažintis su verbuotojais – jie bijo į save atkreipti dėmesį ir rizikuoti savo saugumu.
Kai kurie somaliečiai į verbavimą apskritai žiūri skeptiškai. 24 metų Burhanas Mohumedas, dirbantis mokytoju, teigia, kad nėra jokių jaunuolių verbavimo įrodymų.
„Jei atsirastų verbuotojas, patikėkite manimi, dalis žmonių iškart apie tai praneštų teisėsaugai“, – tikina jaunas vyras.
Net ir gatvėje patruliuojantis A.Bihi nėra tikras dėl to, ar su jaunuoliais besikalbantys žmonės iš tiesų juos vilioja prisijungti prie teroristų.
Vilioja iš lėto
Omaras Jamalis, organizacijos, padedančios somaliečiams integruotis į visuomenę, vadovas, prisimena, kad jauni žmonės jam ne kartą užsiminė apie nedidelius susirinkimus namų rūsiuose ir mečetėse.
Improvizuoti posėdžiai prasideda kaip diskusijos apie islamo istoriją, bet netrukus pradeda virsti kai kuo pavojingesnio.
„Jie sako: „Kitą savaitę mes kalbėsime apie tai, kas yra džihadas“, – pasakoja O.Jamalis. – Tai labai lėtai ir atsargiai besiklostantis procesas.“
Manoma, kad tokiu būdu verbuotojai sugeba atrinkti tuos, kurie gali būti šnipai ar išdavikai.
