Jie keikia Vokietiją, kuri juos maitina, ir svajoja apie geresnį pasaulį – islamiškąjį rojų. Dabar jie jau žino ir kur tas rojus yra – jis atsiveria iškart už Turkijos sienos ir vadinasi „Islamo valstybe“, rašo žurnalas „Der Spiegel“.
Čia šie žmonės tikisi rasti viską, ko jiems trūksta Vokietijoje: nuotykius, pagarbą, galią, moteris ir gyvenimo tikslą, net jei dėl jo ir turėtų padėti savo galvą.
Apie 500 vokiečių islamistų, ir imigrantų, ir atsivertėlių, jau išvyko į Iraką ir Siriją, kad prisijungtų prie džihadistų. Beveik 10 procentų jų buvo nužudyti.
Situacija Vokietijoje dabar panaši, kaip ir kitose Vakarų valstybėse: apie 900 prancūzų, 500 britų ir 100 amerikiečių dabar kaunasi dėl „rojaus“. Tie, kurie išgyvens, gali vieną dieną sugrįžti į savo šalį kaip žiaurios kovos mašinos.
Ekspertai įspėja, kad „Islamo valstybė“ tęs atakas ir Europoje. Ir gali būti, kad jos bus didelės – tokios, kokios buvo 2001 m. rugsėjo 11 d. JAV. Jei taip įvyktų, „Islamo valstybės“ galva Abu Bakras al-Baghdadi galėtų iš „Al-Qaedos“ perimti vadovavimą globaliam džihado judėjimui.
Kad to pasiektų, islamistams reikia nuolatos verbuoti kovotojus į savo gretas. Tai vyksta ir Vokietijoje: mečetėse, socialiniuose tinkluose ir tarp draugų. Radikalieji Vokietijos islamistai, be jokių abejonių, džiaugtųsi ataka pačioje Vokietijoje. Tačiau pagrindo bijoti nėra. Vokietija gali apsiginti tylomis ir panaudoti visas priemones, kurias turi.
Kelias, kuriuo nereikia eiti
Kaip rašoma „Der Spiegel“, Vokietija gali pasimokyti iš Amerikos patirties. Ji stebėjo, kaip JAV pradeda nelaimimą karą ir paaukoja savo vertybes, išgyvendama gilią traumą po išpuolių prieš Pasaulio prekybos centrą ir Pentagoną. Amerikiečiai išdavė savo pilietines teise, ėmėsi kankinimų ir sugriovė amerikietišką teisingumo idealą įkurę Gvantanamo kalėjimą.
Vienas iš teroristų tikslų yra atskleisti valstybių „blogąją“ pusę, su kuria jie esą kaunasi. Tai ir buvo tie spąstai, į kuriuos pakliuvo JAV prezidentas George'as W. Bushas ir jo vyriausybė.
Todėl JAV dabar nėra saugesnė, ji – skurdesnė. Liberaliosios Amerikos, buvusios demokratijos švyturiu visam pasauliui, taip pat ir Vokietijai, nebėra. Jos kelias jau ne tas, kuriuo reikėtų eiti. Ko tuomet turėtų būti imamasi? Prevencinio įtariamųjų sulaikymo? Identifikacijos dokumentų žymėjimo? Ekstremistų ištrėmimo? Visos šios idėjos jau svarstomos, tačiau dauguma jų nereikalingos.
Vokietijos įstatymai neturi būti sugriežtinti, jie stiprūs tokie, kokie yra. Demokratija čia stipri labiau, nei mano dauguma islamistų.
Jau buvo atimta 30 pasų iš ekstremistų, kad šie neišvyktų iš šalies. Būtų legalu paskelbti vokišką pasą negaliojančiu dvigubą pilietybę turintiems piliečiams, kurie melavo teikdami pilietybės prašymus. Tas pats galiotų ir tiems, kurie prisijungtų prie kitų valstybių armijų.
Tačiau tai būtų per didelė garbė „Islamo valstybei“. Reikia parodyti, kad Vokietija gali pati susidoroti su šalyje veikiančiais ekstremistais, užuot juos išstūmusi lauk.
Yra nuolat stebimi
Nelengva aptikti islamistus, tačiau įmanoma. Džihado grupės nėra sektos. Jų sekėjai gyvena savo pačių pasaulyje su nelanksčiomis struktūromis, savo vertybėmis ir hierarchija.
Klaidos, pastaruosius 40 metų darytos integruojant imigrantus, negali būti lengvai ištaisytos. Tačiau yra kitų būdų sustabdyti norinčiuosius įsitraukti į džihadistų gretas.
Programos, padedančios išsivaduoti iš islamistų tinklo, yra nepaprastai veiksmingos. Patirtis rodo, kad itin paveikūs grįžusiųjų pasakojimai. „Islamo valstybė“ neatrodo kaip rojus, kai iš džihadistų grįžę žmonės papasakoja apie mirtį, kančią ir gyvenimą, kuris gali baigtis žūtimi ar kalėjimu.
Kelią verbavimui ir atakoms užkerta ir žvalgybos agentūros. Jos nuolat stebi, kur kas keliauja ir kas su kuo yra susijęs. Tai, kad Vokietija dar netapo didžiulės teroristų atakos taikiniu, nėra paprasčiausias atsitiktinumas.
Reikėtų daryti dar didesnį spaudimą. Naudinga būtų dar viena priemonė – džihadistų pasų žymėjimas. Su pažymėtais pasais jiems būtų gerokai sunkiau pasiekti Siriją per Turkiją.
Kol kas įrodymų, kad Vokietija ir toliau liks apsaugota nuo teroristinės atakos, mažai. Nepaisant to, Vokietija neturi paaukoti savo liberalizmo. Demokratija gali ir turi atlaikyti tokias grėsmes.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
