– Jūsų darbas susijęs su tarptautine politika ir viena aktualiausių temų – Vakarų ir Rusijos konfrontacija, Ukraina taip pat. Neseniai sakėte, kad didelio karo tikimybė yra gana reali. Ar ta tikimybė didėja ar mažėja?
– Manau, kad padėtis yra labai sudėtinga ir nenuspėjama. Galima įsivaizduoti, kad per keletą mėnesių Putinas praras valdžią, taip pat galima įsivaizduoti, kad Rusija pratrūks ir kils labai rimtas karinis konfliktas. Kai gali būti paleistos raketos ir Baltijos šalyse dėl to gali kilti krizė. Tai gali būti labai pavojinga. Labai pykstu, kai Vakarų politikai nepaklauso daugelio įspėjimų, ne tiek mano, kiek kitų šalių, kurios išties gerai supranta, kas vyksta šioje pasaulio dalyje, įspėjimų. Jos žino Rusija, Baltijos šalis, buvusią Čekoslovakiją.
– Kodėl Vakarai, jūsų nuomone, neturi aiškios pozicijos šiuo klausimu?
– Manau, kad Vakarai pamažu atsibunda. Labai vertinu kanclerę Angelą Merkel, manau, jog ji supranta, kas vyksta, suvokia Putino keliamą pavojaus mastą, ir viskas pamažu keičiasi. Ir mano šalis Didžioji Britanija pamažu atsibunda. Vis dėlto vakarai dar labai nenoriai pripažįsta, koks pavojingas yra Putinas. Mes nesuprantame karinės informacijos ir nesuprantame, kad jis naudoja pinigus prieš mus. Mes patys nenorime investuoti į gynybą, nenorime pripažinti keliamų ekonominių sunkumų ir nenorime rizikuoti. O jis visais šiais dalykais rizikuoja.
– Koks, jūsų nuomone, gali būti įvykių raidos scenarijus?
– Manau, kad V.Putinas mato Vakarų silpnumą. Kol būsime silpni, jis tuo naudosis. Jis bando daryti tris dalykus: dominuoti buvusiose Sovietų sąjungos šalyse, apskritai kaimyninėse šalyse, jis nori paveikti Europos sąjungą, kad ji nekeltų grėsmės jo korumpuotam verslo modeliui ir jis apskritai nori suskaldyti ir susilpninti Vakarus. Jis mano, kad Vakarai praeitis ir jis nori naujos pasaulio santvarkos. Tai jo prioritetai ir kol kas jam gana neblogai sekasi.
- Bet jis turi labai prastas kortas. Ar tai nėra iššūkis jo režimui?
– Manau, kad sankcijos yra teisingas sprendimas, bet ne dėl to, kad jos padės atsikratyti V.Putinu, – jos rodo Europos politinę valią. Bet V.Putinas pernelyg daug dėmesio neskiria ekonominiams sunkumams, bankuose yra daugybė lėšų. Įvairiuose rezerviniuose fonduose, centriniame rezerve yra milijardai dolerių. Taip pat daug lėšų iškeliavo į užsienį. Šimtai milijardų dolerių, kurie iškeliavo iš Rusijos per pastaruosius 15 metų. Šios lėšos prireikus gali būti grąžintos. Jis Rusijos žmones įtikino, kad Vakarai yra blogis, kad su jais reikia kovoti ir gyvenimas bus sudėtingas. Taigi jeigu gyvenimas bus sudėtingas, tai pateisins V.Putino retoriką. Jis gali bandyti atlaikyti daugybę ekonominių sunkumų. O per šį laiką jis gali padaryti daug žalos.
– Prieš keletą dienų „Spiegel“ Henry Kissingeris rašė, kad mums kaip nors reikia pripažinti, kad Rusija gali turėti tam tikrų interesų savo saugumo zonose. Tai turi pripažinti Vakarai ir susitaikyti su tuo, kad Ukraina negali eiti taip toli, kaip jie nori.
– Manau, kad daktaras Kisingeris puikiai apibūdina tai, kas man nepatinka Vakarų užsienio politikoje. Pirmiausia jis turi konsultacijų įmonę ir mes nežinome, kas jo klientai. Taigi nemanau, kad jį reikėtų laikyti neutraliu analitiku. Nebent būtų aišku, kas jam moka. Be to, tai jau praeitis, kai didžiosios šalys savo problemas sprendžia mažųjų šalių sąskaita. Tai Europoje sukėlė daugybę problemų per pastaruosius 100 metų ir esu labai nustebęs, kaip jis to nesupranta.
– Kokia Ukrainos perspektyva jūsų akimis?
– Tai labai sudėtinga. Ukrainoje yra trys didžiulės krizės ir bet kuri iš jų galėtų tapti pasaulinio lygio krize. Pirmiausia tai finansų, ekonominė krizė, kai ekonomika ypač nekonkurencinga. Trūksta lėšų, nebėra netgi aukso atsargų. Taip pat tai politinė, konstitucijos krizė, kuri susijusi su decentralizacija. Regionų padėtis taip pat labai neaiški. Taip pat geopolitinio saugumo krizė, nes Ukraina puolama Rusijos ir turėtume daryti viską, ką galime, siekdami padėti. Tačiau per daug tikėtis nereikia.
– Ar ES pasiruošusi padėti?
– Turėtume daryti, ką galime, bet iš tiesų – tai tas pat, kas pilti vandenį į kiaurą kibirą. Ir patys ukrainiečiai turėtų daryti reformas. Bet kokia pagalba iš išorės nepadės.
– Kokią Rytų Ukrainos perspektyvą jūs matote?
– Tai dilema. Ukraina turi turėti minkštąją galią, kad regionai patys norėtų sugrįžti, kita vertus, nėra prasmės subsidijuoti Rusijos invazijos.
– Ko V.Putinas dabar siekia?
– Nemanau, kad Putinui rūpi Rytų Ukraina ar Ukraina apskritai. Visa tai teatras, vaidinimas, kurio tikslas labiau susijęs su Vakarais negu su pačia Rusija. Jis siekia suskaldyti, pažeminti ir susilpninti Vakarus. Tai, kas vyksta, yra atsitiktinumas, kad tai vyksta Ukrainoje.
– Kokie jūsų patarimai Lietuvai?
– Lietuvos padėtis sudėtinga, bet nėra beviltiška. Patiriate didžiausią saugumo krizę per pastaruosius dešimtmečius. Esate arti tokios krizės. Bet esate NATO, ES narė, užsitikrinote energetinę nepriklausomybė, o tai labai svarbu. Geriausia, ką gali padaryti Lietuva, užtikrinti, kad visame jos viešajame gyvenime ir politikoje vyrautų aiškumas. Kad politinė sistema būtų stipri ir kuo atsparesnė. Ir tai susiję su visomis sritimis: žiniasklaida, teismų sistema, saugumo tarnybomis, visomis sritimis, kuriose Rusija gali imtis provokacijų. Turite užtikrinti, kad provokacijos nesuveiks.
– Informaciniai srautai taip pat paveikia žmones ir Lietuvoje įnirtingai diskutuojama, ar drausti, riboti, ar neriboti tos informacijos. Ar teisinga būtų riboti tą informaciją?
– Tai dilema ir nėra vieno teisingo sprendimo. Nemanau, kad galiu patarti šiuo klausimu, kad ir ką nuspręstų Lietuva, pritarsiu jos sprendimui. Manau, kad tai labai sudėtingas sprendimas. Geriausias sprendimas – turėti gerą vietos žiniasklaidą, kad žmonės nenorėtų per televiziją klausytis Rusijos melo. Tačiau tai užtikrinti nėra paprasta, nes Rusijoje 140 milijonų gyventojų, o jūsų šalyje 3 milijonai, jūsų finansinės galimybės gerokai menkesnės. Manau, kad jūsų šalis pati negali to išspręsti. Šį klausimą reikia spręsti ES lygmeniu.
Kalbino Aurimas Perednis
