Esi stebimas vaizdo kamerų, apsaugos darbuotojų ir peršviečiamas rentgeno prietaisais. Tai kaskart patiria keliautojai, keliones pradedantys oro uostuose. Kiekvienas skrydžio svečias registruojamas, kiekvienas pilotas, kiekviena valytoja patikrinama. Tokių saugumo priemonių imtis išmokė tarptautinis nusikalstamumas bei teroristai, rašo vokiečių leidinys „Der Spiegel“.
Valensijos, trečio pagal didumą Venesuelos miesto, oro uostas papildomai saugomas Simono Bolivaro nacionalinės gvardijos 24-ojo dalinio.
Pastarojo elgesiu skundžiasi keleiviai – jie iki skrydžio šiurkščiai tikrinami kone tris kartus. Tarptautiniame Valensijos Arturo Michelenos oro uoste savo žmonių turi ir Venesuelos slaptoji tarnyba.
Iš tokios tariamai stiprios apsaugos Karlas Luckertas (jo pavardė pakeista) gali tik juoktis. Jis, privataus lėktuvo pilotas, prieš trejus metus rugpjūtį buvo priverstas trumpam nusileisti Arturo Michelenos oro uoste.
Bet viskas pakrypo taip, kad jam teko rinktis: prarasti gyvybę ar tapti narkotikų kurjeriu. Po viso to jis turėjo atsisveikinti su ankstesniu gyvenimu ir priimti naują tapatybę.
Prabangus oro taksi
K.Luckertas save vadina oro taksistu. Jo sniego baltumo lėktuvas „Bombardier Global Express“ be nusileidimo skrenda iki 11 390 kilometrų. Daugiau nei 30 milijonų eurų kainuojančiu verslo klasės lėktuvu gali keliauti nuo 8 iki 19 žmonių.
Tokį privatų lėktuvą paprastai galima išsinuomoti specialių agentūrų tinklalapiuose. Paklausiausi yra turtingųjų maršrutai, pavyzdžiui, Maskva–Nica.
Šveicarijos bendrovė, kurioje dirbo K.Luckertas, iš tarptautinių skrydžių paslaugų siūlytojų gavo priemoką už Beirute įsikūrusios bendrovės „Princess Aviation“ užsakymą.
Per tris dienas iš Kasablankos (Marokas) privataus lėktuvo kapitonas K.Luckertas ir jo įgula turėjo skristi į Karibų jūros pietuose įsikūrusį Trinidadą ir Tobagą, vėliau į Venesuelą ir galiausiai pasiekti Vakarų Afrikos valstybę Beniną. Už skrydį buvo sutarta 186 tūkstančių eurų suma.
Kelionė prasidėjo rugpjūčio 10-ąją Kasablankoje, Maroke. Skraidinta tik viena keleivė – 37-erių Ryma Taouk, kurią K.Luckertas apibūdino kaip žavingą, atvirą, draugišką, elegantišką moterį.
Internete jis rado šios Australijos ir Libano pilietybę turinčios moters nuotraukas. R.Taouk buvo pristatoma kaip įžymi, apdovanojimų pelniusi interjero dizainerė, turinti bendrovės filialus Beirute, Dubajuje ir Sidnėjuje.
Bandė išvilioti iš lėktuvo
K.Luckertas visus šiuos duomenis dar iki skrydžio aptiko „Google“. Privačių skrydžių pilotai nuolat taip elgiasi, kad kelionės metu galėtų šiek tiek pabendrauti su keleiviais. Pirmiausia jaunoji lėktuvo palydovė kuo puikiausiai bendravo su R.Taouk.
Kai laineris skrido virš Atlanto vandenyno, interjero dizainerė pasakojo apie savo gyvenimą Beirute, vakarėlius, prisipažino, kad Venesueloje prie jos turįs prisidėti jos draugas Eddy.
Pirmieji nesusipratimai prasidėjo tuomet, kai „Global Express“ pagal pageidavimą nusileido Tobage. R.Taouk norėjo apsistoti viešbutyje „Hilton“, bet jis įsikūręs gretimoje Trinidado saloje. Moteris nežinojo, kad Trinidadą ir Tobagą skiria Karibų jūra. Be to, ji neturėjo leidimo įvažiuoti į Trinidadą.
K.Luckertas pasirūpino, kad vienintelė jo keleivė gautų vietą viešbutyje „Coco-Reef“, kuris savo svečiams leidžia vairuoti „Rolls-Royce“. Kitą dieną reaktyvinis lėktuvas pakilo iš Trinidado 21 val. 55 min. vietos laiku. Trumpo sustojimo priežastis liko mįslė.
Per 1,5 valandos trukusį skrydį į Venesuelą R.Taouk užsuko į lėktuvo kabiną ir per palydovinį ryšį telefonu su kažkuo kalbėjosi arabiškai.
Visų nuotaika buvo puiki, nusileidimas – be problemų. R.Taouk nuvyko į viešbutį, K.Luckertas, pildydamasis degalų, nustebo, kiek daug aplink jo lėktuvą uniformuotų asmenų. Kai „Global Express“ apsirūpino 20 tūkstančių litrų degalų, jis nukreipė lėktuvą į naują stovėjimo poziciją.
Oro uosto tarnyba nurodė lėktuvą dar kartą pakreipti 180 laipsnių kampu. Tik vėliau K.Luckertas ir įgula suprato šio reikalavimo prasmę: reaktyvinis lėktuvas stovėjo taip, kad vaizdo stebėjimo kameros ir oro uosto prožektoriai negalėjo apšviesti lėktuvo bagažo skyriaus.
Oro uosto darbuotojas K.Luckertui padavė mobilųjį telefoną. Jam darkyta anglų kalba buvo paaiškinta, kad jis turįs palikti lėktuvą atvirą ir su įgula vykti į viešbutį, – vairuotojas jų jau laukia.
Bet K.Luckertas atsisakė: palikti lėktuvo neuždaryto negalima, nes tai prieštarauja saugumo direktyvoms. Ir įgula nenorėjo vykti į viešbutį, nes kitą rytą, šeštą valandą, turėjo skristi toliau – į Afriką.
Įgula ketino pernakvoti „Global Express“ – taip esą galima ilgiau pamiegoti. Netrukus paskambinusi R.Taouk pamėgino įgulą išvilioti į viešbutį. Nepavyko.
Grasino ginkluoti pareigūnai
Įgula įsitaisė savo lovose, bet miegas buvo trumpas. Naktį, likus kelioms minutėms iki antros valandos, ji išgirdo beldimą. Ir vėl vyras su mobiliuoju telefonu. Per jį pranešta, kad netrukus atvyks bagažas.
Po šio skambučio viskas įvyko žaibiškai. Pasirodė du tamsūs visureigiai. Ginkluoti vyrai atidarė lėktuvo bagažo skyrių ir pradėjo mėtyti maišus.
Pamatęs maskuojamąja uniforma vilkintį vyrą, prie kurio kojos buvo pritvirtintas pistoletas, K.Luckertas suprato, kad su tokiais nepasiginčysi.
Po 20 minučių į lėktuvą buvo prikimšta 47 balti plastikiniai maišai su didžiuliu raudonu kryžiumi viduryje. Jie gulėjo ant tako, sėdynių, bagažo skyriuje.
Prie lėktuvo stovėjo 6–8 ginkluoti vyrai.
„Global Express“ kapitonui ir įgulai buvo aišku: jie gali pasikliauti tik savimi.
„Į šią operaciją turėjo būti įtrauktas oro uosto personalas. Tad kviestis į pagalbą vietos policiją buvo beprasmiška“, – manė K.Luckertas.
Visureigiai dingo taip greitai, kaip ir atsirado. „Global Express“ kapitonas paskambino užsakomųjų reisų bendrovės vadybininkui Ericui Weisskopfui: „Ericai, čia reikalai pakrypo ne taip, kaip turėtų būti.“
Vėl kažkas ėmė belstis į lėktuvą. K.Luckertas nusiuntė antrąjį pilotą.
Jis, grįžęs baltas kaip kreida, pranešė: jei jie dabar nepakils, juos užmuš. K.Luckertas prie lėktuvo pamatė iki dantų ginkluotus kariškius.
Pilotas pamėgino susisiekti su skrydžių valdymo tarnyba, bet niekas neatsiliepė. Kilimo takas buvo silpnai apšviestas, o įgula neturėjo jokio supratimo, koks krovinio svoris.
„Global Express“ su pilnu degalų baku galėjo priimti tik 2,2 tonos. Jei maišai buvo sunkesni, kilimo tako galėjo ir neužtekti. Bet ar įgula galėjo rinktis?
Žinojo visą informaciją
Pusę trijų nakties lėktuvas pakilo į orą. Akivaizdu, kad narkotikų prekeiviai žinojo, kiek pakrauti. Praėjus vos 10 minučių suskambėjo palydovinio ryšio telefonas. Angliškai kalbantis balsas įsakė toliau skristi, tuomet nieko nenutiks įgulai ir namie likusioms jos šeimoms.
Grasinta rimtai: narkotikų prekeiviai leido suprasti, kad žino ne tik palydovinių telefonų numerius, bet ir pasų duomenis, gimimo vietas, adresus.
Šveicarijoje įsikūrusi užsakomųjų skrydžių bendrovė pateko į keblią padėtį. Vis dar buvo prisimenamas „Air Luxor“ atvejis 2004aisiais. Tuomet Karakase (Venesuela) buvo sulaikytas narkotikų prikimštas lėktuvas. Antrasis pilotas buvo suimtas daugeliui metų, lėktuvas konfiskuotas.
Vadybininkui E.Weisskopfui nerimą kėlė ir milijoninės vertės lėktuvas, nes jo savininkas buvo vokiečių verslininkas. Šveicarijoje lėktuvo įgula buvo pasitikima 99 procentais. Bet, žinoma, liko ir vienas procentas, kad į šį sandėrį galėjo būti įsipainiojusi ir įgula.
Sekmadienio rytą E.Weisskopfas per Ciuricho oro uostą mėgino susisiekti su kuo nors, kas galėtų pagelbėti, bet nepavyko. Galiausiai rado Interpolo biuro Lione (Prancūzija) numerį.
Telefono ragelį pakėlęs darbuotojas padėkojo E.Weisskopfui už informaciją, bet paskambino tik po daugelio valandų.
Įsakė skristi į Afriką
„Global Express“ nepaliaujamai skambėjo telefonas. Svetimas balsas norėjo žinoti tikslias lėktuvo koordinates. Pradžioje įgula baiminosi, kad lėktuvas stebimas ir iš žemės.
Tuomet dar niekas nežinojo, kas yra baltuose plastikiniuose maišuose, kurių užtrauktukai buvo sutvirtinti kabelio laidais. Įgula nesiryžo jų atidaryti.
Tuo metu, kai Interpolas vis tylėjo, palydovinio ryšio telefonu paskambinusi R.Taouk atsiprašė, kad ji to nenorėjusi ir dėl to apgailestaujanti.
K.Luckertas, praradęs savitvardą, pradėjo šaukti, kad ji įstūmė įgulos narius į pavojų. R.Taouk nuramino: jie privalo, kaip reikalaujama, skristi į Afrikos valstybę Beniną. Ji pasirūpins degalais, tad iškrovus maišus lėktuvas galės toliau skristi į Europą.
Lėktuvo įgula nepatikėjo nė vienu jos žodžiu. Pilotai, svarstydami galimybę neskristi į Afriką, pirmiausia susisiekė su savo šeimomis ir liepė joms dingti iš namų. K.Luckertas savo draugei liepė pasiimti jų ketverių metų dukrelę ir pasislėpti.
Iš aukų tapo įtariamaisiais
Pagaliau Interpolo pareigūnai susisiekė su Šveicarijos bendrove: tyrėjai pateikė užklausą Venesuelai. Lėktuvas esą buvo pavogtas. Interpolas perspėjo: iš Benino nebus atgautas nei lėktuvas, nei įgula.
Tuo pat metu lėktuvo įgulos artimuosius aplankė policijos pareigūnai.
Šveicarijoje buvo parengtas planas: lėktuvui iš visų vietų leistis arčiausiai yra Gran Kanarija. Interpolas tam pritarė ir pažadėjo lėktuvo įgulai liudytojų apsaugos statusą.
K.Luckertas pakeitė kursą, išjungė daviklį, perduodantį lėktuvo buvimo vietos duomenis. Reaktyvinis orlaivis skrido pavojingai – jo buvimo vietos nežinojo kitų lėktuvų pilotai.
Tačiau K.Luckertas pakilo į daugiau nei 14 kilometrų aukštį, kad išvengtų dažniausių lėktuvų maršrutų.
Kai telefonu paskambino narkotikų prekeiviai, įgula perdavė skrydžio į Afriką koordinates.
Balsas telefone nurodė Burkina Fasą, minėjo vis naujus oro uostus, – dažniausiai karinius. Bet reaktyvinis lėktuvas ne visur gali leistis.
K.Luckertas nuolat palaikė ryšį su savo viršininku E.Weisskopfu – analizavo visus galimus veiksmus. O jei krovinį paprasčiausiai išmesti į Atlanto vandenyną? Tuomet lėktuvui tektų skristi itin žemai virš vandens ir sunaudoti labai daug degalų, tad nebūtų įmanoma pasiekti Gran Kanarijos.
O kas būtų Las Palmase? Policija, neradusi brangaus krovinio, įtartų, kad įgula jį kažkam atidavė saugoti.
Skrendant Gran Kanarijos kryptimi, antrasis lėktuvo pilotas išjungė palydovinį ryšį.
Informuoti Interpolo, ispanai Las Palmase laukė „Global Express“ su didelėmis policijos pajėgomis. Specialiojo dalinio vyrai įsiveržė į lėktuvą ir išsivedė įgulą.
Piloto K.Luckerto, antrojo piloto ir palydovės, ištvėrusių daugelį valandų tvyrojusį pavojų, pergudravusių narkotikų prekeivius, vargai nesibaigė.
Pirmiausia jie buvo įkurdinti oro uosto teritorijoje esančiose įkalinimo vienutėse, paskui perkelti į Las Palmaso policijos būstinės vienutes.
Ispanai džiaugėsi privilioję į šalį didžiulę žuvį. Po šalies spaudą keliavo lėktuvo ir prie jo pastatytų 47 maišų, kuriuose buvo aptikta 1588 kilogramai kokaino, nuotraukos.
E.Weisskopfas negalėjo suprasti, kodėl į Interpolo pareigūno, su kuriuo jis palaikė ryšį, patikinimus ispanų pareigūnai nenorėjo įsiklausyti, o aukos buvo paverstos galimais nusikaltėliais.
Laiminga istorijos pabaiga
Tik po dviejų mėnesių tyrimas pajudėjo iš mirties taško.
Įgula buvo paleista iš kalėjimo už 60 tūkstančių eurų užstatą, kurį sumokėjo K.Luckerto tėvai.
Tuo pat metu Beirute į vietos policiją atėjusi ir R.Taouk prisistačiusi moteris pranešė, jog buvo pasamdyta skrydžiui ir už jį užsakovas pažadėjo 30 tūkstančių eurų.
Anot jos, kalbėta apie nelegalias prekes, bet ne narkotikus.
Vyras, kuris esą pasamdė šiam darbui, tyrėjams veikiausiai žinomas: Ali Koleilatas – tarptautinio narkotikų ir ginklų prekybos verslo pirmasis smuikas.
Tyrėjai nustatė, kad prie šios operacijos tarptautiniame Valensijos oro uoste prisidėjo ir A.Koleilatas.
Paskelbus paiešką jis buvo sučiuptas Briuselyje, Belgijoje. Kadangi libaniečio seniai ieškojo ir Amerikos narkotikų kontrolės agentūra, jis bus išduotas JAV.
Suimta ir 18 asmenų, talkinusių Tarptautiniame Arturo Michelenos oro uoste, – iš jų devyni Simono Bolivaro nacionalinės gvardijos nariai, du civilinės aviacijos instituto specialistai, vienas saugumo tarnybos darbuotojas, skrydžių dispečeris.
Suimtas ir Efrainas Pereda, kuris laikomas kontaktiniu asmeniu tarp vietos gaujos ir Kolumbijos narkotikų kartelio.
Tik po daugelio mėnesių „Global Express“ įgula galėjo grįžti į Vokietiją. Ir beveik po metų buvo nutrauktas Ispanijos baudžiamasis procesas prieš K.Luckertą ir kitus „Global Express“ įgulos narius.
Policija suteikė pilotui naują pavardę, jis gyvena su šeima kitame mieste. K.Luckertas apgailestauja, kad dabar jo gyvenimas nebe toks, koks buvo anksčiau. Nors jis ir vėl skraidina privačius klientus, kelionių į Venesuelą bei Libaną griežtai atsisako.
