Ispanijoje kyla nauja radikaliosios kairės banga – „Podemos“ partija, vadovaujama universiteto profesoriaus, buvusio komunistų jaunimo partijos lyderio Pablo Iglesias. Statistikos rodo, jog krizės vis dar siaubiamoje Ispanijoje ši naujai iškilusi politinė jėga laimės gegužės mėnesį vyksiančius rinkimus į Ispanijos savivaldybes, o sekančiais metais kausis ir dėl valdžios visoje Ispanijoje.
Kaip paaiškinti Pietų Europos šalyse vis dar gyvą komunizmo iliuziją? Juk mums, patyrusiems Tarybų Sąjungos totalitarinį rėžimą, kaip ir aišku, kad bolševikų revoliucijai istorija jau padėjo tašką.
Pietų Europoje nebaisu prisipažinti, jog esi komunistas. Ispanai išgyveno dešiniųjų, fašistų -- generolo Francisko Franko diktatūrą. Ir proletariato valdžia kai kuriems čia yra vis dar žavi ir gundanti mintis. Pilietinio karo metais Ispanijos komunistų partija buvo kaip niekad stipri.
Tačiau po Franko mirties, pereinamojo laikotarpio iš diktatūros į demokratiją metu, komunistams vietos Ispanijos politinėje arenoje beveik neliko. Tad komunizmui prijaučiantys ispanai vis dar yra gyvi ta pilietinio karo komunistine dvasia. Ir, tikriausiai, gyvena gerokai atitrūkę nuo realybės.
Nebestebina ir tai, jog miestuose ant pastatų sienų ar po tiltais radikalūs kairieji ligi šiol paišo kūjo ir pjūklo grafičius su CCCP ženklu. Čia labiau akį rėžia svastika, nei komunistinė simbolika. Komunistiniai ženklai ispanams nereiškia nei okupacijos, nei represijos. Vieniems tai – tiesiog dar vienas mados šauksmas. O kiti vis dar iš tikro tiki Marksu ir Leninu.
„Ką reiškia būti komunistu šiandien?“- „Pais“ dienraštis klausė Ispanijos komunistų partijos narių 32 metų Esther Lopez Barcelo bei 63 metų Willy Meyerio. Šie skirtingų kartų atstovai tvirtina, jog devyniolikto amžiaus komunizmas ir šiandieninės Ispanijos komunistų idėjos skiriasi nedaug.
„Vertybės išliko tos pačios: komunistų tikslas yra lygiai padalinti turtą, socializuoti produkciją ir t.t.“ -- sako E. Lopez. „Manyčiau, jog lapkričio 7-toji diena, kai bolševikai užėmė Žiemos rūmus, iki šiol yra aktuali. Bolševikų pergalė Tarybų Sąjungoje ligi šiol mums yra simboliškai svarbi“ -- pritaria W. Meyeris.
Rytų Europos žmonėms ispanų komunistų partijos veikėjų žodžiai atrodo pritrenkiantys.
Pasak E. Lopez, proletariato diktatūra bet kokiu atveju būtų geresnė už buržuazijos ar rinkų diktatūrą. „Juk Leninas sakė, kad proletariato diktatūra vadinsis taip todėl, kad darbininkų klasės interesas taps visuotiniu interesu“ – ištikimai Leniną cituoja Ispanijos komunistų partijos narė.
Paklausti, ką mano apie Tarybų Sąjungą, Ispanijos komunistų partijos nariai sutinka, jog „ten marksizmas buvo iškreiptas“. „Mūsų partija visuomet buvo kritiška Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Mes atsiribojome nuo stalinizmo ir socialinio realizmo. Tačiau nereikia pamiršti ir ten buvusių gerų dalykų. Pirmiausia to, jog būtent ten bolševikai sugebėjo paimti valdžią. Ir ne kas kitas, ne JAV, o Tarybų Sąjunga išvadavo Europą nuo nacizmo...“ – sako E. Lopez.
Dar viena netikėta pozicija – Ispanijos komunistai iki šiol liūdi dėl Berlyno sienos griuvimo.
Komunistų partijos narė E. Lopez tvirtina, kad ji nesidžiaugia, jog griuvo Berlyno siena. „Tuomet mes galvojome: ir kas gi dabar mūsų laukia? Buvo išardytas vienintelis blokas, kuris būtų galėjęs privesti Vokietiją prie socializmo. Berlyno sienos griuvimas mums reiškia imperializmo pergalę prieš tai, kiek Vakaruose dar buvo likę komunizmo.
Dabar, pasak Ispanijoje balso beveik neturinčios komunistų partijos narių, svarbiausia yra rasti tiesioginį ryšį su visuomene. „Mes privalome žmones be tarpininkų įtikinti, kad kapitalistinėje sistemoje gyventi yra negera. Krizė yra palankus momentas – žmonės ir patys pradeda matyti sistemos ydas“ – sako W. Mayer.
