Prancūzų žurnalistą pagrobusiems „Islamo valstybės“ kovotojams, antraip nei patys dedasi, menkai rūpėjo religija. Anot prancūzo, jie nė neturėjo Korano.
„Jie niekada neaptarinėjo tekstų, tai nebuvo religinė diskusija. Tai buvo politinė diskusija, – apie savo pagrobėjus pasakojo D.Francois. – Jie mėgino mums įkalti tai, kuo tikėjo patys, o ne mokė Korano tiesų. Jų įsitikinimai neturi nieko bendro su Koranu.“
„Jie net neturėjo Korano, tos knygos jie nenorėjo duoti ir mums“, – pasakojo dešimt mėnesių džihadistų nelaisvėje praleidęs žurnalistas.
Tapo žiaurumų liudininku
D.Francois buvo paleistas praėjusių metų balandžio mėnesį, tačiau iki šiol apie savo išgyvenimus kalbėjo mažai. Jis – vienas iš nedaugelio džihadistų įkaitų, kuriuos jie paleido į laisvę.
Tarp jų pagrobtųjų vis dar yra amerikietė, su kuria D.Francois susipažino būdamas nelaisvėje. Vis dėlto daug detalių apie moterį jis neatskleidžia, nes nenori rizikuoti jos saugumu.
Vyras tik prasitaria, kad amerikietė turi „daugiau judėjimo laisvės“, tačiau būti „Islamo valstybės“ įkaitu yra baisu – tuo labiau, jei esi moteris.
Per visus džihadistų nelaisvėje praleistus mėnesius D.Francois tapo daugybės žiaurumų liudininku.
Kai „Islamo valstybės“ džihadistai laikė jį Alepo ligoninėje, jis nuolatos girdėdavo ir matydavo pagrobėjų nukankintus vietinius sirus ir irakiečius, kurie nepaklusdavo jų taisyklėms.
Nenorėjo nukankinti mirtinai
„Mes juos matydavome koridoriuose, kai mus vesdavo į tualetą, – prisimena žurnalistas. – Kai kurie žmonės gulėdavo savo pačių kraujyje. Mes matėme kabančias grandines, virves ir geležinius strypus.“
Džihadistų smūgius teko kentėti ir pačiam D.Francois, tačiau jis teigia, kad smurto nepatirdavo dažnai.
„Žinoma, mušdavo ir mus, tačiau ne kiekvieną dieną. Juk ir taip buvo sunku – jie nenorėjo persistengti, – aiškino buvęs įkaitas. – Sunku prarasti laisvę, sunku būti rankose žmonių, žudančių šimtus tūkstančių vietinių Sirijos, Libijos ir Tuniso gyventojų, žmonių, kurie gali padėti bombą tavo šalyje.“
„Viskas ten ir taip baisu. Muša stipriai, tačiau to nedaro kas dieną, tik kartais. Jei norėtų tave pribaigti, jie taip ir padarytų. Nė vienas nebūtume ištvėrę, jei mus būtų mušę ir kankinę kasdien.“
Britų džihadistai – žiauresni
Po „Islamo valstybės“ įvykdytų Vakarų žurnalistų egzekucijų vienas kovotojas, kuris prieš kamerą be pasigailėjimo pjaustė įkaitams galvas ir kalbėjo su britišku akcentu, greitai pasaulyje buvo pramintas „džihadistu Johnu“. D.Francois teigia žinantis šį vyrą – jis buvo vienas iš sargų.
„Jau iš vaizdo įrašų galima suprasti, kad jis nėra tas, su kuriuo norėtųsi turėti reikalų. Britų džihadistai, įkaitų praminti bitlais, buvo nepaprastai žiaurūs, – pasakojo D.Francois. – Maistas, kurį britai mums duodavo, buvo geresnis, bet jų smūgiai – stipresni.“
Anot D.Francois, tokie pat žiaurūs būdavo ir džihadistai iš buvusių Prancūzijos kolonijų Šiaurės Afrikoje. Jie ypač nesigailėdavo prancūzų, dėl jų nenorėdavo derėtis.
Įvykiai susiklostė tinkamai
D.Francois buvo paleistas prieš pat „Islamo valstybei“ įsisiautėjant Irake ir užimant ten didžiules teritorijas.
Prancūzas mano, kad jei jis ir trys jo kolegos šiuo metu vis dar būtų džihadistų rankose, apie paleidimą jie galėtų nė nesvajoti. Ypač dabar, kai Prancūzija kartu su JAV vadovaujama koalicija bombarduoja „Islamo valstybės“ kovotojų prieigas Irake.
„Mums pasisekė, – teigė D.Francois. – Tuo metu „Islamo valstybės“ kovotojai dar buvo prisidengę „Al Qaeda“ atšakos Sirijoje „Jabtah al-Nusra“ vardu ir dar nebuvo surengę sukilimo savo teroristinės organizacijos viduje“.
Antraip nei Jungtinė Karalystė ir JAV, daugybė Europos šalių, manoma, moka išpirkas už teroristų laikomus įkaitus.
Vis dėlto Prancūzija viešai neigė, jog už žurnalistų paleidimą džihadistams sumokėjo.
„Paleidimas niekada nėra vien tik pinigų klausimas“, – teigia D.Francois.
Prisimena ir velionį J.Foley
D.Francois buvo laikomas nelaisvėje kartu su kitu žurnalistu, Jamesu Foley, kuris tapo pirmąja „Islamo valstybės“ auka jų egzekucijų serijoje.
„Jamesas buvo nuostabus draugas, – prisiminė D.Francois. Jis niekada nepasidavė. Jis turėjo nepaprastą širdį ir nuolatos stengėsi padėti kitiems.“
Prancūzas prisiminė, kad sargybiniams paklausus, ar įkaitams nieko nereikia, visi instinktyviai atsakydavo „ne“ – kad tik nesuerzintų pagrobėjų. J.Foley išdrįsdavo pasiūlyti džihadistams paįvairinti savo įkaitų dietą daržovėmis. „Jiems nepatiko, kad jis nepalūžo. Todėl jį mušdavo labiau. Jis vis dar kovojo, vis dar ginčijosi“, – prisiminė D.Francois.
Džihadistai – susiskaldę
Būdamas džihadistų belaisvis, D.Francois galėjo pamatyti, kaip veikia organizacija, kokie jos nariai.
„Irakiečiai ir sirai, kurie prisijungia prie „Islamo valstybės“, yra konservatyvūs žmonės iš genčių. Dažnai jiems sunku sutarti su džihadistais, kurie atvyksta iš kitų šalių – nesutampa jų idėjos, elgesys, nuostatos. Dažnai tarp jų tvyro įtampa“, – atskleidė buvęs įkaitas.
Antraip nei „Al Qaeda“, nuo kurios atskilo „Islamo valstybė“, džihadistų vadas Abu Bakr al-Baghdadi visuomet mėgina savo organizaciją įtvirtinti ten, kur egzistuoja vietiniai konfliktai.
„Jis visuomet ragina sunitų gentis, beduinus kovoti prieš šiitus, jezidus ar krikščionis. Taip jis išgyvena, taip jis juos verbuoja, – aiškina žurnalistas. – Jis priima ir jaunus vaikinus iš Europos, tačiau tai tik dalis jo organizacijos. Stipriausi džihadistai yra iš sunitų genčių.“
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
