Rusijos pagrindinis valstybinis kanalas „Rosija 1“ sausio 22 d., tądien, kai Donecke įvyko kruvinas autobuso apšaudymas, nerodė savo įprasto pagrindinių naujienų srauto.
Vietoj to televizijos žiūrovams buvo rodomas videomontažas – gatvėje gulinčių kruvinų lavonų, sukrėstų ir kūkčiojančių liudininkų, skylių išvarpyto autobuso vaizdai.
Dirbtinai patamsinti kadrai buvo rodomi fone grojant grėsmingai muzikai. Šokiruojantį siužetą užbaigė vidury ekrano pasirodęs užrašas: „Ryto sprogimas“.
Jei reikia – surežisuoja
Kituose žiniose pristatytuose reportažuose buvo ir toliau rodomi šokiruojantys kraujo praliejimo, skausmo ir įtūžio vaizdai. Tačiau pati emocinė kulminacija buvo pasiekta minutės trukmės siužete, kuriame moteris keiksmais plūdo ukrainiečius karo belaisvius, kurie esą buvo atvesti į įvykio vietą, kad pamatytų, kokias skerdynes neva surengė jų bendrininkai.
Rusų korespondentas tąsyk komentavo, jog separatistų milicija turėjo stoti ginti ukrainiečių karo belaisvių, nes vietiniai tiesiog „sprogte sprogo“ emocijomis.
Vis dėlto yra įrodymų, kad scena buvo surežisuota prieš kameras. Internetinio portalo „Mashable“ korespondentas Christopheris Milleris teigė matęs, kaip milicija neleido iš siautėjančios minios pasprukti moteriai.
„Kai ji mėgino nueiti, sukilėlis ją sučiupo, atitempė atgal ir reikalavo, kad ji šauktų kartu su kitais“, – rašė korespondentas socialiniame tinkle „Twitter“.
Apie tokią valstybinio kanalo taktiką 2012 m. savo tinklaraštyje rašė regioninės televizijos viršininkas Vadimas Vostrovas, kad kanalo „Rosija 1“ išpuoliai prieš liberalią Rusijos opoziciją jam priminė „dvi minutes neapykantos“ rašytojo George'o Orwello knygoje „1984-ieji“. Knygoje valdančiosios partijos nariams buvo rodomos jų oponentų nuotraukos ir jie įnirtingai juos smerkdavo.“
Dabar, stebint žurnalistų iš „Rosija 1“ veiksmus, atrodo, kad orveliško košmaro vizija ir realybė kuo toliau, tuo labiau panašėja.
Kursto didžiulę neapykantą
Tokių neapykantos akimirkų „Rosija 1“ kanale būta ir kitą vakarą – buvo siekiama dar labiau nužmoginti ir demonizuoti Ukrainos armiją. Vakare buvo parodytas dar vienas kruvinų lavonų, griuvėsių ir išsigandusių vaikų žvilgsnių montažas.
Žinių pranešėjas po vaizdo siužeto ėmė klausinėti: „Kas atsakingas už apšaudymą, kuris sudraskė vaikus į skutelius ir suluošino moteris?“
Netrukus ekrane pasirodė ir užuominos žiūrovams – parodyti vaizdai, kuriuose ukrainiečiai kariai it pamišę juokiasi ir šaudo automatais. Fone pranešėjas paaiškino, kad šie neva taiko į civilinius objektus.
„Sprendžiant pagal skleidžiamus garsus ir tai, ką jie sako, šie Ukrainos artilerijos drąsuoliai yra beveik laimingi“, – su pagieža komentavo žinių pranešėjas.
Viso konflikto metu Rusijos televizija nuolatos pasinaudodavo kenčiančių vaikų nuotraukomis ir istorijomis, kad tik parodytų Ukrainos karius kaip kokius monstrus. Vienas iškalbingiausių pavyzdžių buvo praėjusią vasarą parodytas reportažas, kuriame moteris dievagojosi mačiusi Ukrainos karius nukryžiuojant trejų metų berniuką.
Netrukus paaiškėjo, kad istorija buvo pramanyta, o tokį valstybinės televizijos parodytą reportažą netgi kritikavo kai kurie Kremliui pavaldūs žiniasklaidos šaltiniai.
Tokį reportažą parodęs „Pirmasis kanalas“ situacijos nekomentavo dar kelis mėnesius, tačiau vėliau jo atstovai aiškino negalėję įsitikinti istorijos tikrumu ir puolė savo kritikų teisti – esą jie kreipia dėmesį į neesminius dalykus ir ignoruoja Ukrainos armijos daromą žalą.
Iškart po to televizijoje plūdo mirusių bei sužalotų vaikų ir sudarkytų lavonų vaizdai, fone vėl grojo graudinanti muzika.
Itin veiksminga technika
Praėjusių metų vasarą skaitydamas paskaitą Rusijos užsienio reikalų ministerijos universitete, profesorius Valerijus Solovejus aiškino manipuliacines technikas, kurias naudoja Rusijos valstybinė televizija, pasakodama apie Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimą.
Profesorius aiškino, kaip greitai besikeičiantys ugnies, smurto ir išsigandusių žmonių vaizdai, rodomi grojant „grėsmingai, įspėjančiai muzikai“, buvo panaudoti tam, kad žiūrovai susidarytų nepaprastai neigiamą nuomonę apie tai, kas vyko Kijeve.
Tai, anot profesoriaus, buvo klasikinis neurolingvistinio programavimo pavyzdys. Visa tai buvo skirta nukelti žmones į transo būklę ir paveikti jų pasąmonę.
Tokios televizijos transliacijos kaip ši ne tik paskatino tūkstančius savanorių vykti kautis į Ukrainą, bet ir sudarkė žmonių santykius Rusijoje.
„Paskutinius šešis mėnesius žmonėms Rusijoje pasidarė daug sunkiau susikalbėti vieniems su kitais. Vos tik pokalbis pasisuka apie Krymą ar numuštą „Malaysia Airlines“ lėktuvą, pašnekovai netrukus paliečia nesutarimų ir agresijos zoną, apie kurią geriau apskritai neprasižioti“, – aiškino rusų žurnalistas Jurijus Saprykinas.
Nesutarimai prasidėjo ir rusų šeimose. Tai iliustruoja vieno Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Titovo įrašas socialiniame tinkle „Facebook“. Jame jis pasakoja, kaip jo tėvas reagavo, kai vyras suabejojo, ar Rusijos televizijos pateikta gaisro Odesoje versija yra teisinga.
„Mano mylimas tėvelis, mano sielos draugas norėjo su manimi kovoti! Niekada nemačiau tokių jo akių, pasruvusių krauju, nežmogiškų, trokštančių keršto“, – socialiniame tinkle rašė J.Titovas. Žurnalistas tąsyk išėjo iš tėvo namų, tačiau netrukus sulaukė jo skambučio, tėvas atsiprašė ir prašė jo grįžti atgal.
„Aš, žinoma, grįžau. Apsidairiau ir pamačiau, kad televizorius jau buvo išjungtas“, – pasakojo J.Titovas.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
