Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai priėmė šį sprendimą, siekdami išnaudoti visas įmanomas galimybes rasti taikų Ukrainos krizės sprendinį, sakoma pranešimuose.
Viršūnių konferencija turėtų prasidėti 17.30 val. Lietuvos laiku.
Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė informacija apie separatistų keliamus reikalavimus. Portalas Zn.ua skelbia, kad separatistai Minske sieks autonomijos, amnestijos ir demilitarizuotos zonos tarp fronto linijų rugsėjį ir dabar. Informacija kol kas, žinoma, neoficiali.
Trečiadienio rytą trumpai aptarę padėtį telefonu, F.Hollande'as ir A.Merkel apsisprendė vykti į Baltarusijos sostinę, kur antroje dienos pusėje susitiks su V.Putinu ir Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, informavo Prancūzijos prezidentūra. V.Putino prezidentinis lėktuvas prieš 15 val. Lietuvos laiku jau nusileido Minske.
Į susitikimą atvyksta ir įtakingas Rusijos prezidento padėjėjas Vladislavas Surkovas. Apžvalgininkų teigimu, tai – ženklas, kad Maskva į derybas žvelgia rimtai.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent'as Fabius trečiadienį teigė, kad „dar yra gana daug problemų“ derybose, kuriomis siekiama nutraukti susirėmimus.
Prieš trečiadienio derybas Minske susitiko kontaktinės grupės – Ukrainos, separatistų, Rusijos ir Europo saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) – atstovai.
Savo ruožtu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prieš keturių valstybių lyderių susitikimą Minske pareiškė, kad „Ukraina dusina Donbasą“, todėl šalies sienos su Rusija uždarymas nėra įmanomas.
Kijevas norėtų kontroliuoti pasienį su Rusija, mat būtent per pasienio zoną iš Rusijos separatistams nenutrūkstamai plūsta ginklai, amunicija ir kiti karui reikalingi dalykai.
S.Lavrovas taip pat įžūliai pareiškė, jog Ukrainos vyriausybės pajėgos siekia perimti teritorijų iš separatistų, kad pagerintų derybines pozicijas, nors būtent separatistai bombardavo Kramatorską ir veržia kilpą apie vadinamąjį Debalcevės katilą.
Minsko protokolo svarba
Keturšalės derybos Minske turėtų priminti dar rugsėjį pasirašytus paliaubų protokolus. 12-os punktų paliaubų planas numatė: ugnies nutraukimą, karinių pajėgų, tarp jų ir nelegalių grupuočių atitraukimą iš Rytų Ukrainos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojų misijos palaikymą, vietos valdžios decentralizaciją Donecko ir Luhansko srityse, įkaitų bei karo belaisvių paleidimą/apsikeitimą jais.
Taip pat įsipareigota tęsti dialogą tarp nesutariančių pusių, Donecko ir Luhansko srityse skelbti laisvus, tarptautinių stebėtojų prižiūrimus išankstinius rinkimus, atitraukti sunkiąją ginkluotę už 15 km nuo fronto linijos.
Dalis šių reikalavimų taip ir nebuvo įgyvendinti, mat karo veiksmai nenutrūko – separatistai per tą laiką užėmė naujų teritorijų.
Ko siekia Ukraina?
Kijevo siekiai paprasti: visi nauji susitarimai dėl demarkacinių linijų turi atsižvelgti į ankstesnius Minsko susitarimus. Taip pat iš fronto linijos turi būti patraukta sunkioji ginkluotė, kurią naudoja separatistai.
Kijevas prieštarauja Donecko ir Luhansko sričių federalizacijai, pagal kurią joms būtų suteiktos itin didelės galios, o finansuoti jas vis tiek turėtų Ukraina.
Be to, kaip jau minėta, Kijevas norėtų kontroliuoti pasienį su Rusija, mat būtent per pasienio zoną iš Rusijos separatistams nenutrūkstamai plūsta pagalba. Kijevas iki šiol taip pat priešinosi taikdarių įvedimui, mat baiminamasi, jog didžiąją daugumą tokių „taikdarių“ sudarytų Rusijos kariai, kurie ir taip dalyvauja konflikte.
Ko nori Rusija?
Rusija dėl konflikto Rytų Ukrainoje kaltina Kijevą bei Vakarus. V. Putino pozicija labai aiški ir didžiąja dalimi nepriimtina Ukrainai bei Vakarams: Kremlius nori, kad Donecko ir Luhansko sritys būtų autonomiškos ir pačios kontroliuotų pasienį su Rusija.
Maskva taip pat siekia, kad Kijevas formaliai derėtųsi su apsišaukėliškomis Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis.
Rusija nė nesiruošia sutikti su ukrainiečių priekaištais dėl Krymo okupacijos. Rusija taip pat siekia Ukrainos įsipareigojimo likti neutralia šalimi, nestoti į ES ir ypač į NATO.
Manoma, kad Rusijos tikslas – įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje, panašiai, kaip Padniestrėje, Abchazijoje bei Pietų Osetijoje. Taip pat manoma, kad Rusija nori susilpninti Ukrainą bei palaikyti joje kiek įmanoma chaotiškesnę padėtį, o galiausiai sulaukti ir sau palankios valdžios.
Ko tikisi Europa?
Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai, atstovaujantys Europą siekia išsaugoti taiką Europoje. Toks viešai deklaruojamas tikslas aiškinamas Vakarų šalių nenoru kištis į konfliktą Ukrainoje ir dar labiau pyktis su Maskva. Labiausiai baiminamasi konflikto eskalacijos ir tiesioginio, atviro Rusijos karinio įsikišimo.
Paryžius ir Berlynas leido suprasti, kad Rusijai jau paruoštas naujas sankcijų paketas, jei Rusija svaidysis ultimatumais ir nepažabos savo remiamų separatistų.
Prancūzija ir Vokietija nesutinka su kai kurių Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos raginimais apginkluoti Ukrainą. Mainais į pasižadėjimą laikytis taikos Paryžius ir Berlynas Kijevui žada finansinę pagalbą, o Rusijai – sankcijų sušvelninimą ir galbūt net atšaukimą.
Tiesa, naujausio Prancūzijos ir Vokietijos taikos plano detalės vis dar tebėra diskusijų objektas. Manoma, kad nei prancūzai, nei vokiečiai nenori sutikti su Kremliaus peršamomis sąlygomis, tačiau nori pasiekti paliaubų bet kokia kaina, tad Rusijai gali būti padaryta nuolaidų.
Ko įsigeidė separatistai?
Prorusiški separatistai, po rugsėjį pasirašytų Minsko susitarimų užgrobę nemažai naujų teritorijų, neslepia savo tikslų – kariauti, eiti tolyn į Vakarus.
Separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka bei karo lauko vadai tikina, kad Donbaso regionas arba Novorusija turėtų būti visiškai nepriklausomi, o Ukrainos valdžią jie laiko nelegitimia.
Separatistų lyderiai siekia atsiplėšti dar daugiau pramoninės Rytų Ukrainos teritorijų – pirmiausiai praėjusią vasarą prarastus Mariupolio, Slovjansko, Kramatorsko miestus, o jeigu pavyktų – ir Charkovą bei Dniepropetrovską.
