„Tarp įvairių autoritarinių režimų skirtumų yra ir štai kokie. Vienuose opozicionieriai nustumti nuo valdžios, įtakos ir dalyvavimo politikoje taikiomis bekraujėmis priemonėmis. Kituose opozicijos atstovų ir nesutinkančiųjų nužudymas – kasdienybė. Malaizijoje pagrindinis opozicionierius Anwaras Ibrahimas gali būti teisiamas už amoralumą, Tailande – neįleidžiamas į šalį Thaksinas Shinawatra, Kinijoje – Gao Xingianas gali iki gyvenimo pabaigos sėdėti namų arešto sąlygomis, bet Argentinoje arba Čilėje niekas nesistebėjo, kai opozicionierius būdavo randamas negyvas arba tiesiog dingdavo be žinios, ir tik po daugelio metų tapdavo žinoma apie slaptus konclagerius ir tūkstančius žmonių, išmestų į vandenyną iš sraigtasparnio.
Mes patys nesupratome, iki kokio laipsnio iki praėjusios nakties priklausėme pirmajam tipui. Tipui diktatūros, kurioje profesionalus opozicionierius su ilgamečiu stažu, vėl iškoneveikęs valdžią ir griežtai išbaręs pirmąjį valstybės asmenį, ramiai eina pietauti į istorinę universalinę parduotuvę, o iš jos – pasivaikščioti po naktinę sostinę. Tai, kas Argentinos, Meksikos, Pakistano, ką jau ten, Kinijos opozicionieriui atrodo neįsivaizduojama prabanga, čia visiškai nieko nestebino ir nevertė sunerimti. Iki praėjusios nakties, kai mums buvo pateiktas dar vienas rusiškojo autoritarizmo, kuris vis labiau persikelia nuo pragmatinės diktatūros į ideologinę savisaugos diktatūrą, pavyzdys.
Nesvarbu, kas ir kieno užsakymu šaudė, šalis, kurioje valdžios kritikas turi saugotis ne arešto mitinge, o nužudymo pasivaikščiojimo metu, – tai jau visai kita šalis. Rusijoje yra jėgų, kurios seniai nori žingsnio į ryžtingesnį autoritarizmą, bet atspėti, kokiu lygiu tai puoselėjama, kiek arti sosto yra, nelengva dėl beveik visiško sistemos hermetiškumo.
Tačiau degradacija palietė ir kitą sferą. Autoritarinių šalių pasaulyje skirtumas yra ir toks. Yra šalių, kuriose opozicijos ribojimas, kova su skirtinga nuomone, jei norite – represijos priklauso valstybės monopolijai ir vykdomos griežtai kontroliuojant valstybei. Bet yra šalių, kuriose tokia monopolija prarasta. Jose represijos tampa nekontroliuojama masių kūryba.
Tai paprastai vyksta ten, kur tautos ir valdžios vienybę užtikrina ne tai, kad gyvenimas tampa geresnis – kaip pirmąjį V.Putino valdymo dešimtmetį arba kaip Kinijoje praėjusio amžiaus dešimtajame ir šio amžiaus pirmajame dešimtmečiais, o kova su priešu. Ten, kur valdžia, norėdama išsilaikyti, tiesiog išvengti nereikalingų klausimų arba pelnyti politinį pasiteisinimą, negailestingai dalija visuomenę į savus ir svetimus.
Savi lieka piliečiais tikrąja to žodžio prasme, jie saugomi įstatymų, kad ir kokie jie būtų. O nuo kitų pilietybė lupama kartu su įstatymo apsauga. „Civis Romanus sum“, – gali ištarti tik sutinkantis, o ne nesutinkantis tapti tam tikra nematomo proskripcijų sąrašo eilute. Kartais ir matomo. Radikalių patriotų tinklalapiai pilni tokių išdavikų ir priešų, kurie turi būti nubausti, sąrašų.
Kai kas šį signalą ima suprasti labai tiesiogiai – kaip instrukciją. O ką, jūs gi patys liepėte mušti priešą, štai mes ir mušame. Taip atsitinka net demokratinėse valstybėse, kuriose vertinamos tradicinės vertybės ir įžeisti jausmai, – Indijoje, Pakistane, porevoliuciniame Tunise.
Pastaraisiais metais Rusijoje vienas po kito įvedami terminai, kuriais pažymimi nesutinkantys su vidaus ir išorine politika, – Putino grįžimu į prezidentus, nacionalinės tapatybės derinimu su lytine orientacija, Krymo prijungimu, kišimusi į Ukrainos reikalus. Jie – priešai, išdavikai, „penktoji kolona“, priešininkų rėmėjai, šalies ir jos vertybių griovėjai. Nematomus proskripcijų sąrašus papildo tiek paskiros pavardės (Navalanas, Makarevičius, tas pats Nemcovas), tiek ir organizacijos (priešiški balsai, „Dožd“, „Echo Moskvy“, neteisingą kryptį pasirinkę teatrai), tiek netgi ištisos socialinės grupės (kūrėjai, biurų žiurkės ir t.t.). Dažnai ne tik dėl iniciatyvos iš apačios, bet ir iš viršaus. Visi jie yra „blogi piliečiai“, vadinasi, įstatymas juos saugo mažiau nei „gerus“.
Pati valstybė tai įrodinėja ne žodžiais, o darbais, dažnai viešai, per televiziją. Tai ne tik keisti procesai prieš Navalną ir Ašurkovą, kurių metu nukentėjusieji sako, kad žalos nėra, o teismai teigia, kad yra, ir priima nuosprendžius. Kalbu apie daug paprastesnius ir šiurkštesnius dalykus. Kazokai mojuoja bizūnu dėl „Pussy Riot“, įžeidusių olimpinį meškiuką, – taip joms ir reikia, toms keistoms merginoms. Per NTV rodomas siužetas „Patriotai pamokė įstatymų sergėtojus“, kuriame kažkokie žmonės įsiveržia į biurą, nuo stalų numeta popierius ir darbuotojams užmauna ant galvų polietileninius krepšius. Prie tokių naujienų visi priprato. Neapykantos kurstymas lyg ir įteisintas.
Satyrinio opozicinio tinklaraščio „Rusijos prezidentas“ bendraautoriui prie automobilio pririšamas didžiulis vyriškas pasididžiavimas. Ant Nemcovo automobilio stogo buvo numestas unitazas (2011 m.). Kai jis pretendavo į Sočio merus, jam į veidą šliūkštelėta amoniako. Per 2011 metų žiemos protestus „Lifenews“ paskelbė jo asmeninius pokalbius. Niekas nebuvo nubaustas. Kodėl nežengti kito žingsnio?
Yra ir dar vienas Rusijos autoritarizmo ypatumas: galima atvirai ir nešališkai kritikuoti Putiną. Tiek žodžiu, tiek raštu. Ir tai nėra pavojinga, jeigu tu anksčiau nepriklausei jo aplinkai ir dėl to netapai priešu. Bet kas išties pavojinga – tai įžeisti komercinių interesų turinčio rajono centro mero ar vietos administracijos vadovo jausmus ir interesus. Pavojinga įžeisti net greta esančio autoserviso savininko jausmus.
Putinas svarsto, ar jam naudingas žurnalisto ar opozicionieriaus nužudymas, o tie tarptautinės reputacijos kategorijomis nemąsto: perbėgai kelią, užlenksiu. Pusė Lotynų Amerikos, Afrikos, posovietinės erdvės, Rytų Europos taip ir egzistuoja. Zviagincevo „Leviatanas“ apie tai. Bet ne tik. Dar ir apie tai, kad už padėtį šalyje, kurioje tikrasis patriotas pats turi teisę nubausti priešą iš nematomo proskripcijų sąrašo, o vietos viršininkas – pritrėkšti tą, kuris trukdo spręsti klausimus, vis tiek atsakinga visa valstybinė pabaisa. Todėl, kad anksčiau ar vėliau kaltininko paieškos atsirems į jos žvynuotą kūną.
Putinas greičiausiai užsimanys ištirti šią jam nenaudingą žmogžudystę. Tyrimo metu jam bus pristatyta grakšti žiedinė kompozicija: vieni priešai nužudė kitą, kad būtų diskredituota valdžia. Šia kompozicija jau naudotasi, kai liaudžiai buvo aiškinamas Politkovskajos ir Litvinenkos nužudymas. Bet pats Putinas puikiausiai suvokia, kad ši schema puikiausiai suveiks šalies viduje, bet nieko neįtikins už šalies ribų, kur galioja kitokios schemos. Putinas iš tiesų tirs šią žmogžudystę, bet, tikėtina, jam teks sustoti tą akimirką, kai tyrimo metu atsiras kokių nors draugų, sąjungininkų, sąjungininkų draugų arba tiesiog kovotojų su aktyviais šalies kenkėjais.“
