Toks savaip idiliškas vaizdas kurioje nors kitoje vietoje veikiausiai sukeltų minčių apie orią senatvę, bet čia, gyvenvietėje, kurioje apgyvendinti karo pabėgėliai, senolės veidas tarsi kalba apie praradimus, netekties skausmą ir skurdą.
Į namus niekada nesugrįžo
Bijodami likti okupuotame regione į centrinės Gruzijos valdžios kontroliuojamas teritorijas 2008-ųjų rudenį iš Pietų Osetijos perėjo apie 400 tūkst. žmonių. Jiems prisiglausti Gruzijos vyriausybė paskubomis pastatė laikinas gyvenvietes, kuriose nedideli namukai išsirikiavo tvarkingomis gatvėmis. Lyg šokolado plytelės griežtomis eilėmis išdėstyti pastatai turi uždarus nedidelius kiemus. Vos pora metrų nuo durų – jau tvora ir gatvė, kurioje net nėra asfalto, tik dulkėtas žvyrkelis.
Šiandien akivaizdu, kad laikiną prieglobstį turėjusios suteikti gyvenvietės jau tapo nuolatiniais pabėgėlių namais ir veikiausiai tokiais liks dar ilgai.
Šiose gyvenvietėse įsikūrę žmonės nuo tos dienos, kai buvo priversti palikti savo namus, niekada 5 juos ir nesugrįžo.
Užsukęs į vieną tokį pabėgėlių „miestelį“, įkurtą prie pat greitkelio, vedančio į Tblisį, patenki į vienodų geltonų namų gatves, kurių kiemuose džiūsta skalbiniai, žaidžia vaikai ir verda gyvenimas, kurio niekas savo noru nesirinko.
Paskutiniai prisiminimai: liepsnojantys namai
Nedideli kiemai prie namų tvarkomi labai ūkiškai – tarp augančių vaismedžių sukastos lysvės daržovėms, kiemo pakraščiuose auga gėlės.
Viename tokių kiemų lrytas.lt žurnalistę pasitiko čia gyvenanti Lamzira Zedgenidzė. Šiuo metu moteriai 53-eji, o paklausta, kaip ilgai šioje gyvenvietėje gyvena, ji patikino, kad lapkritį bus jau septyneri metai.
Iki karo L.Zedgenidzė su šeima gyveno nedidelėje gyvenvietėje prie Cchinvalio miesto: „Mūsų namai buvo maždaug valanda kelio nuo Gorio, netoli Cchinvalio. Gyvenome ūkiškai, didelių nepriteklių nejautėme, dirbome.“
Per beveik septynerius metus moteris nė karto nematė savo paliktų namų, nors atstumas nėra didelis, ji niekada neturėjo galimybių į juos sugrįžti: „Paskutinį kartą savo namą mačiau 2008-aisiais gruodžio 1-ąją. Tai buvo baisi diena, aplink vyko susirėmimai, ir mano namas buvo padegtas. Degė ir kaimynų namai. Taip ir likome be nieko“, – apie karo metu patirtus išgyvenimus pasakojo moteris.
50 kvadratinių metrų būste glaudžiasi šešiese
L.Zedgenidzė, paklausta, kaip vertina savo gyvenimo sąlygas, praveria namų duris ir siūlo užeiti.
Nors trys moters vaikais jau suaugę ir sukūrę šeimas, viena iš dukrų su savo vaikais tebegyvena kartu.
Maždaug 50 kvadratinių metrų namelyje šiuo metu gyvena šeši žmonės. Čia yra nedidelę svetainė, du maži miegamieji kambariai ir virtuvė.
Į namus įvestas vandentiekis, o neseniai atsirado ir centralizuotas dujų tiekimas. Nors būstas apstatytas kukliais baldais, visur nepriekaištinga švara.
Darbo nėra, valstybės parama sumažėjo
Kalbėdama apie savo gyvenimą moteris net kelis kartus pakartojo: „Niekur nedirbu, nėra ką čia dirbti, o jei tik galėčiau, labai norėčiau.“
Šiuo metu šeima gyvena iš kuklaus ūkininkavimo ir moters žento atlyginimo, kurį šis gauna dirbdamas Tbilisyje. „Anksčiau valstybė mus rėmė ir maisto produktais, bet prieš metus šią paramą nutraukė. Mūsų šeimai tai buvo didelė paspirtis. Žinoma, nesėdime rankų susidėję ir kiek įmanoma bandome verstis. Šiuo metu tebegauname mėnesines išmokas, kurios buvo skirtos pabėgėliams“, – pasakojo ji.
Šalia su dviem mažais vaikais buvusi moters dukra pridūrė, kad išsilaikyti šeimai padeda ir tai, kad jos vyrui pavyko susirasti darbą Tbilisyje. Ir taip gyvena ne tik L.Zedgenidzės šeima – tokių čia daug.
Atkirsti nuo drėkinimo kanalų
Moteris taip pat pasakojo, kad gavusi ir valstybinės žemės, kurioje galinti užsiauginti daržovių šeimos reikmėms. „Turime šiek tiek pajamų iš žemės ūkio produktų, bet bėda ta, kad visi šios žemės drėkinimo kanalai šiuo metu yra okupuotoje teritorijoje, ir savo laukų drėkinti negalime.
Po okupacijos Rusija neleidžia naudotis šiais kanalais. Tokia padėtis visame regione, tad esame priversti ieškoti kitų išeičių“, – pasakojo moteris.
Pagalbą pabėgėlių šeimoms teikianti šalies vyriausybė vykdo keletą specialių programų, pagal kurias žmonėms padedama įsigyti ožkų ar kitų galvijų, bičių.
Prie gyvenimo griuvėsių lieka senoliai
Esama ir dar vienos ryškios tendencijos – jaunesni žmonės, ieškodami geresnės ateities savo vaikams, skuba palikti tokias gyvenvietes, kraustosi į didesnius miestus ir bet kokia kaina stengiasi emigruoti, o štai vyresnieji, nors ir sunkiai galėdami savimi pasirūpinti, lieka.
Aplankytoje gyvenvietėje gyvena 139 šeimos, dalis darbingo amžiaus gyventojų kasdien apie 35 kilometrus keliauja dirbti į Tbilisį. Su pabėgėliais dirbančių organizacijų atstovai pripažįsta, kad iki galo nuo karo nukentėjusių žmonių integravimo problemos išspręsti kol kas nepavyko.
