Misija išties kilni. Kadangi konfliktas Donbaso regione chaotiškas, čia tiek ukrainiečiams, tiek Rusijos remiamiems separatistams kone neįmanoma tinkamai pasirūpinti žuvusiųjų palaikais.
„Juodoji tulpė“ dar pernai vasarą pasišovė padėti valdžiai ir kariuomenei – savanoriai vykdavo fronto linijų link, kur ieškodavo skubiai palaidotų arba tiesiog numestų kariškių kūnų. Atpažinti vyrai būdavo perduodami artimiesiems ir perlaidojami, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis „The Kyiv Post“ ir „Mashable“ informacija.
Tačiau šiandien išsekusios ir lėšos, ir jėgos. Be to, nors nerasta dar šimtų karių, Ukrainos valdžia Kijeve nerodo jokio noro paremti savanorių pastangas.
Atsivežė į kitą karą
Pernai spalį „Juodosios tulpės“ savanoriai atvėrė bendrą kapavietę prie Šachtiorsko Rytų Ukrainoje. Po žeme buvo palaidoti aštuoni kariai. Vienas jų – Jevhenas Serdiukovas, Ukrainos kariuomenės seržantas iš Dniepropetrovsko. Jis mūšio lauke žuvo pernai liepos 31-ąją.
„Jam buvo 30 metų. Jevhenas buvo baigęs du institutus, turėjo savo kompaniją, – jau šių metų birželį pasakojo prie sūnaus kapo su gėlėmis atėjusi jo motina Tatjana. – Taip pat – rusas. Su vyru čia atvykome iš Armėnijos, kai ten prasidėjo kovos dėl Kalnų Karabacho. Bet atvežėme savo sūnų į kitą karą.“
T.Serdiukova žuvusį sūnų galėjo aplankyti tik dėl to, kad „Juodoji tulpė“ padėjo jai identifikuoti Jevheno palaikus.
Šiandien jis jau oficialiai ilsisi Dniepropetrovsko kapinėse.
Tačiau šalia – daugiau nei 200 iki šiol neatpažintų karių kapų. Kiekvieną savaitę čia atvežama 10–20 naujų karo Rytų Ukrainoje aukų.
Valdžia neskiria pinigų
Karius pradėta perlaidoti pernai rugpjūtį. Tuomet Dniepropetrovsko valdžia skirdavo autobusų, kad žmonės galėtų atvykti į ceremonijas.
Tačiau šių metų vasarą nebuvo jokių viešų pareiškimų ir jokių autobusų. Tai reiškė, kad Ukrainos vyriausybė, anksčiau bent simboliškai paremdavusi tuos, kurie siekia pagerbti žuvusiuosius, jau net vengia prisidėti prie savanorių darbo.
Galiausiai ir pati „Juodoji tulpė“ paskelbė, kad stabdo veiklą – ir dėl lėšų, ir dėl valdžios dėmesio bei paramos stygiaus.
„Per daug laiko turėjome dirbti išlaikydami patys save, – paskelbė vienas judėjimo lyderių Jaroslavas Žilkinas. – Ypač sunku jausti, kad valdžia tavęs nė nepastebi, ką jau kalbėti apie vertinimą. Kijeve turbūt mano, kad dingusiųjų paieška – tik jų artimųjų reikalas.“
Po tokio pranešimo Ukrainos žiniasklaida kreipėsi į valdžios institucijas, kad šios patikslintų, kiek lėšų skiriama dingusių karių paieškai ir žuvusiųjų parsiuntimui perlaidoti. Atsakymas buvo trumpas: „Nei šiemet, nei pernai nebuvo skirta nė cento.“
Negana to, Kijeve niekas tiksliai nežino, kiek šalies kariškių oficialiai yra dingę be žinios, laikomi nelaisvėje ar yra palaidoti masiniuose kapuose rytinėse Luhansko ir Donecko srityse.
Ukrainos saugumo tarnyba skelbia apie 1,2 tūkst. dingusių kariškių ir civilių, bet ekspertai įsitikinę, jog skaičiai iš tiesų kur kas didesni. Bet tikslių duomenų nėra, nes šalyje nėra centralizuotos institucijos, kuri tokią informaciją kauptų.
Artimieji palikti nežinioje
Sudėtingas ir dažnai pavojingas kūnų surinkimo iš kovos laukų procesas buvo paliktas entuziastams, kurie ir susibūrė po „Juodosios tulpės“ pavadinimu.
Entuziastams todėl, kad dažnas jų paauglystėje po visą Ukrainą ieškodavo milijonų dingusių be žinios sovietų karių – tokia buvo jų laisvalaikio veikla.
Iki žudynių Ilovaisko katile, kai Ukraina prarado šimtus karių, savanoriai daug darbo neturėjo.
Bet nuo tada jų pagalbos reikėjo beveik nuolat – „Juodosios tulpės“ vyrai vykdavo ir į separatistų kontroliuojamą teritoriją.
Tačiau daugiau nei 60 savanorių darboviečių iki šiol negavo jokių kompensacijų už pavojingas pavaldinių misijas darbo metu. Vyrai nebuvo apdrausti ir neturėjo jokio statuso, nors pati Gynybos ministerija pripažino, kad jie iš esmės dirbo šiai institucijai.
Ukrainoje nėra ir organizacijos, kuri oficialiai tirtų, kas atsitiko dingusiems kariams. Todėl šimtai šeimų toliau skendi nežinioje.
„Karių šeimos ir taip pačios turi atlikti tiriamąjį darbą. Jokio centrinio organo Kijeve nėra, niekam surenkamos informacijos nereikia, – piktinosi J.Žilkinas. – Vyriausybė kalta, kad žmonės negali oriai palaidoti savo vaikų ir vyrų.“
