„Ar atsisakai velnio? – pabėgėlio iš Irano paklausė pastorius Gottfriedas Martensas. – Ar atsisakai islamo?“
M.A.Zonoobi atsako: „Taip“, o tada G.Martensas jį pakrikštija, rašo naujienų agentūros „Associated Press“ žurnalistas.
Mohammedas dabar virto Martinu – jis jau ne musulmonas, o krikščionis.
Stalius iš Irano miesto Širazo į Vokietiją prieš penkis mėnesius atvyko su savo žmona ir dviem vaikais.
Jis yra vienas iš šimtų pabėgėlių, atvykusių į Berlyną iš Irano ar Afganistano, kurie evangelikų Trejybės bažnyčioje atsivertė į krikščionybę.
Kaip ir M.A.Zonoobi, daugelis teigia, kad nuoširdus tikėjimas juos privertė pakeisti religiją. Tačiau ne mažiau svarbi priežastis yra tai, kad toks sprendimas jiems suteiks kur kas daugiau šansų gauti prieglobstį šalyje.
Mat krikščioniais tapusius pabėgėlius parsiuntus namo į musulmoniškus kraštus, jiems galėtų grėsti susidorojimas.
Pastorius G.Martensas pripažįsta, kad kai kurie atvykėliai persiverčia tam, kad lengviau galėtų pasilikti Vokietijoje, tačiau jam motyvacija nėra svarbi.
Kai kuriems, anot dvasininko, krikščioniškas mokymas padeda pakeisti gyvenimą, o tik maždaug dešimtadalis naują tikėjimą priėmusių nebegrįžta į bažnyčią po krikšto.
„Aš žinau, kad čia ateina žmonės, kurie turi tam tikrų vilčių dėl prieglobsčio, – kalbėjo G.Martensas. – Bet kviečiu juos prisijungti prie parapijos, nes žinau, kad kiekvienas įžengęs pro šias duris pasikeis.“
Vien buvimas krikščioniu nepadės prieglobsčio prašymą pateikusiam pabėgėliui, o kanclerė Angela Merkel šią savaitę pabrėžė, kad islamas turi savo vietą Vokietijoje.
Tačiau Afganistane ar Irane musulmono persivertimas į krikščionybę gali būti baudžiamas mirtimi arba įkalinimu. Todėl mažiau tikėtina, kad į krikščionybę atsivertusius pabėgėlius Vokietija išsiųstų atgal.
Kongregacijos narys Vesamas Heydari iš pradžių prieglobsčio prašė Norvegijoje, kur į krikščionybę atsivertė 2009 metais.
Tačiau jo prašymas buvo atmestas, kai Oslo institucijos nusprendė, kad jis nebus persekiojamas kaip krikščionis Irane.
Vyras tada persikėlė į Vokietiją, kur vis dar laukia žinių dėl savo prieglobsčio statuso. V.Heydari negaili kritikos kitiems prie bažnyčios prisijungusiems iraniečiams, kurie „tikriems, persekiojamiems“ krikščionims apsunkina kelią gauti prieglobstį.
„Dauguma iraniečių čia persiverčia ne iš tikėjimo. Jie tik nori likti Vokietijoje“, – neslėpė pabėgėlis.
Kol kitos bažnyčios Vokietijoje liūdi dėl mažėjančio parapijiečių skaičius, G.Martenso bendruomenė per dvejus metus išaugo keturis kartus – nuo 150 iki 600.
Kai kurie į Berlyną atvyksta net iš Rostoko prie Baltijos jūros, išgirdę pasakojimus, kad G.Martensas po trijų mėnesių įvadinio kurso į krikščionybę pakrikštija musulmonus.
Kitos bažnyčios Vokietijoje taip pat praneša apie augančius būrius iraniečių, kurie persiverčia į krikščionybę, tačiau kiek tokių musulmonų yra oficialiai, nežinoma.
Vokietija šiais metais susidūrė su iki šiol nematytu skaičiumi prieglobsčio ieškančių pabėgėlių. Tikimasi, kad šiemet į šalį atvyks 800 tūkst. migrantų – keturis kartus daugiau nei pernai.
M.A.Zonoobi pasakoja, kad ir Irane jis dalyvaudavo slaptose pamaldose nuo tada, kai vos aštuoniolikmetį draugai jį supažindino su šventuoju Raštu.
Jis nusprendė bėgti į Vokietiją, kai keli jo draugai buvo suimti už krikščionybės praktikavimą.
Iraniečiui ir jo žmonai Afsaneh – po krikšto ji pasivadino Katarinos vardu – sakramentas žymi naują pradžią.
„Dabar esame laisvi ir galime būti savimi, – sakė moteris. – Svarbiausia, kad žinau, jog mano vaikai galės gauti gerą išsilavinimą Vokietijoje ir čia geriau gyventi.“
