„Anksčiau jie prie tų variklių puldavo dar net valčiai judant kranto link. Dabar jie nebėra tokie nekantrūs, kai kurie net padeda migrantams išlipti iš valties, iškelia jų vaikus į sausumą, suneša atvykėlių daiktus. Ir tik paskui eina prie variklių. Tiesa, ne visi taip elgiasi, bet tikrai yra padedančių ir mums“, – sako iš Turkijos į Graikijai priklausančią Lesbo salą per jūrą plaukiančius migrantus pasitinkanti savanorė iš Norvegijos.
Šiaurinė salos pusė yra ta vieta, kur atplaukia daugiausia migrantų. Ją nuo Turkijos skiria vos 6 jūrmylės (apie 10 km). Tai mažiausias atstumas, kurį į Europą plūstantiems migrantams reikia įveikti jūra, kad pasiektų Lesbo salą. Jei kelionė klojasi sėkmingai ir kelio nepastoja Turkijos pakrančių apsaugos kateris, perkrauta guminė valtis šį nuotolį įveikia šiek tiek daugiau nei per pusvalandį.
Dar vasaros pradžioje, vos prasidėjus migrantų antplūdžiui, į Lesbo salą atplaukę žmonės pėsčiomis maždaug 70 km eidavo iki sostinės Mitilėnės, kad galėtų užsiregistruoti ir gauti pabėgėliams priklausančius dokumentus. O vėliau jų laukdavo ilgas laukimas, gyvenimas gatvėje ir viltis gauti išsvajotą kelto bilietą į Atėnus, iš kurių jau atsivertų kelias į tikslą – Vokietiją arba Švediją.
Migrantų srautams augant pakrantėje įsikūrė savanoriai iš visos Europos, padedantys atplaukiantiems žmonės išlipti iš valčių, duodantys jiems šiltesnių drabužių, maisto, vandens ir parodantys, į kurią pusę eiti. Šiuo metu visą šiaurinę pakrantę prižiūrintys savanoriai iš Norvegijos ir Nyderlandų čia net yra įkūrę kelis punktus, iš kurių migrantai organizuotai autobusais išvežami į pabėgėlių stovyklas, kurių Lesbo saloje yra keli.
Pjausto valčių šonus
Vanduo. Geriamasis vanduo yra tai, ko iš valčių lipantiems migrantams reikia labiausiai. Tačiau didelių pinigų neturintys savanoriai į pakrantę jo gali atsivežti tik labai ribotą kiekį. Vienas buteliukas duodamas keliems žmonėms, kurie turi juo pasidalinti. Pirmiausia žiūrima, kad pakankamai vandens tektų vaikams.
„Variklius nuo valčių lupantys vietos gyventojai pakrantėje stypso kone visą dieną, per tą laiką jie pasitinka po keliolika migrantų valčių. Tačiau jiems net į galvą nešauna su savimi atsivežti vandens ir padalyti šiems vargšams kelionės išvargintiems žmonėms. Bet mes jiems dėl to ir nepriekaištaujame. Pakrantėje su jais nekonfliktuojame ir esame dėkingi bent už tai, kad kartais jie net padeda pabėgėliams išlipti į sausumą“, – sakė norvegai.
Net ir pakrantėje pasklidusioje migrantų minioje nepastebėti šių vietos gyventojų neįmanoma. Tuo metu, kai pusšimtis žmonių lėtai brenda į krantą, jie eina į kitą pusę – brenda į jūrą. Ryškioje saulės šviesoje sublizga peilio ašmenys, ir iš prapjauto guminės valties šono garsiai pradeda veržtis oras.
Kartais pradurtas valties šonas išleidžia garsą, panašų į duslų sprogimą: pokšt, pokšt. Krante susibūrę migrantai pradeda krūpčioti.
„Nebijokite, čia tik prapjautas valties šonas“, – karo garsų dar neužmiršusius žmones puola raminti savanoriai.
Varikliai keliauja atgal į Turkiją
Netrukus graikas iš jūros parbrenda paskui save tempdamas variklį, ką tik pusšimtį žmonių stūmusį Europos krantų link. Variklį vyras padeda ant akmenų ir pasikvietęs porą migrantų paprašo pagalbos – įkelti jį į atvirą čia pat stovinčio pikapo bagažinę.
Tai kartojasi kiekvieną kartą, vos tik atplaukia nauja valtis: jos šonai praduriami, o varikliai atsiduria vietos gyventojų automobilių bagažinėse. Kai kurie pakrantėje laiką leidžiantys vyrai valties variklį sugeba išsivežti net motoroleriu.
Jei norite skaityti apie Lietuvos pilotų fiksuojamus rekordinius migrantų srautus, plūstančius iš Turkijos į Graikiją, spauskite čia.
Jei norite skaityti apie tai, kaip milžiniškas migrantų srautas pakeitė Graikijai priklausančios Lesbo salos gyvenimą, graikija-plustantys-migrantai-o-kur-ta-lietuva.htm"="">graikija-plustantys-migrantai-o-kur-ta-lietuva.htm"" target="_blank">spauskite čia.
Jei norite skaityti į Vokietiją keliaujančio jauno siro istoriją, spauskite čia
.Kam graikams reikia migrantų valčių variklių?
„Jie juos parduoda. Siunčia atgal į Turkiją žmonių kontrabandininkams , ir varikliai naudojami dar kartą. O paskui – dar kartą... Už vieną variklį, ypač jei jis geresnis, galima gauti net iki tūkstančio eurų. Nenuostabu, kad dėl jų pakrantėje vyksta tikra konkurencinė kova“, – sako vienas prisistatyti nenorėjęs vietos gyventojas, karštai neigiantis, kad ir pats dalyvauja šiame versle.
„Graikijos gyventojai čia nėra labai turtingi. Jie, matyt, pajuto gerą uždarbį. Varikliai keliauja atgal į Turkiją. Nelabai jie patys apie tai nori kalbėti, bet yra užsiminę, kad tai jų šansas“, – sako savanorė norvegė.
Vietos gyventojai: „Naudos iš to neturim“
Variklius nuo migrantų valčių surenkantys vietos gyventojai nėra labai kalbūs. Dauguma jų kalba tik graikiškai. Tačiau vienas netikėtai prabyla angliškai: „Jūs, žurnalistai, darote gerą darbą. Jūs rodote visai Europai tą nelaimę, kuri mus užgriuvo. Pažiūrėk ir kitiems parodyk, koks čia šiukšlynas. Kalnai niekam nereikalingų liemenių. Gerai, kad parodysi visiems, kiek čia žmonių pas mus plūsta.“
Na, gal gana tų tuščių kalbų. Parodysiu ir aprašysiu visą tai. Bet kam jums iš tiesų reikalingi tie varikliai? Ir kodėl supjaustote valtis?
Vyras trumpam nutyla. O paskui pradeda emocingai pasakoti, kad iš tiesų jokio pelno iš variklių vietos gyventojai neturi.
„Mes juos turime registruoti policijoje, – sako jis. – O paskui metus negalime jais naudotis. Čia dėl to, jei kas nors pareikštų pretenzijas iš anos pusės. Jei pasakytų ir įrodytų, kad variklis jo. Mes jų tikrai neparduodame.“
Tai kokia prasmė tuos variklius taip karštligiškai rinkti? Atsakymo nesulaukiu. Tačiau išgirstu, kad net ir valtis pjausto ne vietos gyventojai, o patys migrantai.
„Dar prieš kelerius metus, kai tų valtelių būdavo vos viena kita, jas pakrančių apsauga pasitikdavo dar atviroje jūroje. Ir dažniausiai apgręždavo, siųsdavo atgal į Turkiją. Žmonės tada valtis pjaustydavo tiesiog jūroje. Visi atsidurdavo vandenyje. Mūsų jūreiviams tekdavo juos gelbėti ir gabentis į krantą.
Migrantai taip elgdavosi iš nevilties, kad nebūtų grąžinti į Turkiją. Tuomet jiems tai būdavo vienintelis būdas atsidurti Graikijoje. Nuo tų laikų ir liko įprotis valtis supjaustyti. Jie džiaugiasi pasiekę Europą ir perpjauna valtį, kad su ja jų niekas nebegalėtų išsiųsti atgal“, – aiškina graikas.
Bet tai nėra tiesa. Kad migrantai patys pjaustytų valtis, su kuriomis jie atplaukė, esu matęs gal tik porą kartų. Visais kitais atvejais valtis supjausto vietiniai graikai.
„Iš tiesų, jie taip apsidraudžia, kad tos valtys nebūtų nuneštos atgal į jūrą. Nes jūroje plūduriuojantis toks nevaldomas laivelis galėtų kelti pavojų ir jiems patiems. Dalis žmonių čia užsiima žvejyba. Jei šimtai šių migrantų valčių vėl atsidurtų jūroje ir ten plūduriuotų, problemų kiltų priekrantės žvejams. Tačiau geresnių valčių jie negadina ir kartais pasiima sau“, – sako situaciją pakrantėje puikiai išmanantys savanoriai.
„Oi, koks geras laivas artėja!“
Netrukus po šio pokalbio ir lrytas.lt žurnalistas tapo liudininku įvykio, po kurio iš tiesų paaiškėjo, jog geresnius laivelius vietos gyventojai nieko nelaukdami tiesiog „privatizuoja“.
Tąkart horizonte Turkijos pusėje pasirodęs laivelis iš toli atrodė taip, kaip visada – oranžinės liemenės, paskui valtį besidriekianti vandens juosta. Ir tik laiveliui priartėjus paaiškėjo, kad šį kartą kažkas ne taip. Atrodė, tarsi jis skrietų vandeniu, o valties bortai buvo aukštai iškilę virš vandens.
Ir tik laiveliui priartėjus paaiškėjo, kas vyksta: 17 sirų (iš jų 6 vaikai ir 4 moterys) Graikijos link skriejo keturviečių kateriu.
„Oi, koks geras laivas artėja!“ – išsprūdo eilinio variklio laukiančiam ir artėjantį laivelį stebinčiam vietos gyventojui.
Iš kur sirai gavo šį katerį, nežinia. Visoje grupėje nebuvo nė vieno žmogaus, kalbančio angliškai. Tačiau jų atvarytas laivelis labai pradžiugino vietos graikus. Jie iš karto įsiropštė į vidų, vėl užkūrė variklį. Perplukdė katerį į kitą vietą. Ištraukė į krantą. O paskui ilgai sprendė, kaip jį išgabenti iš pakrantės.
Neradę tinkamos priekabos, vargais negalais vyrai katerį nustūmė atgal į vandenį ir vėl bandė užvesti.
„Ei! Mūsų nefotografuok! Fotografuok atplaukusius migrantus“, – pamatęs atsuktą fotoaparatą staiga sušuko vienas prie katerio besikrapštęs vyras.
„Tu juk patvirtinsi policijai, kad mes už dyką?“
„Žinai, mes juk ne kokia mafija. Mes paprasti vietos gyventojai. Europa mums nepadeda, o mes stengiamės padėti tiems vargšams žmonėms, kurie pas mus atplaukia. Štai dabar mano pusbrolis grupelę tų žmonių su vaikais nuveš iki miestelio, kad jiems nereikėtų eiti 5 km pėsčiomis“, – sako variklių surinkėjas.
Jis paprašo nefotografuoti jo paties ir mašinos numerių.
„Problema yra policija. Jei mano pusbrolį sustabdytų, jis būtų suimtas. Nes visi galvoja, kad mes čia už pinigus viską darome. Bet nuvešime tuos žmones nemokamai. Jokio pelno iš jų mes neturime. Jei mano pusbrolį sustabdytų policija, galėtum patvirtinti, kad mes juos vežame už dyką, tik iš geros širdies? Ar patvirtinsi tai policijai?“ – klausia vyras.
Atsakau, kad perduodamų pinigų aš nemačiau. Vienintelis pinigas, kurį matau, tai ant žemės besimėtanti smulki turkiška moneta.
Atsakymas vietos gyventojus patenkina, ir pikapas su migrantais iš Afganistano pasuka miestelio link. Netrukus jis grįžta tuščias. Policija nesustabdė, ir vyrai vėl dairosi į Turkijos pusę – gal atplaukia nauja valtis...
