Kai Diego Casallasas peiliuku popieriui prarėžė purvu aplipusį maišą lavonams, laikinajame morge iškart pasklido mirties dvelksmas. Viduje buvo matyti neatpažįstami, per dešimtmetį gerokai supuvę palaikai.
Nepaisant to, maiše buvo ir svarbių įkalčių – šiam velioniui kadaise priklausė pora rudų batų ir maskuojamoji kuprinė.
„Šie daiktai gali leisti mums atpažinti žmogų“, – ramiai paaiškino teismo antropologas D.Casallasas ištraukdamas iš maišo šlaunikaulį.
Pluša kapinių detektyvai
Artėjant susitarimui baigti Kolumbijoje jau pusę šimtmečio trunkantį konfliktą vienišos Makarenos kapinės, esančios buvusioje sukilėlių būstinėje, šiuo metu tiesiog dūzgia.
Per pastarąsias dvi savaites tyrėjai nuo ryto iki vakaro kapstosi po žeme tikėdamiesi atpažinti 464 žmones, palaidotus nepažymėtuose skurdžių kapuose. Kol kas jiems pavyko iškasti tik 66 kūnų liekanas – procesas ilgas ir sudėtingas.
Kiekvieno žmogaus iškasimas kruopščiai aprašomas teismo antropologų, topografų ir nusikaltimo vietos fotografų, o visus specialistus akylai prižiūri Generalinės prokuratūros atstovai. Būtent tokie atsakingi darbai vyksta prieš išsiunčiant lavonų DNR tirti į šalies sostinę Bogotą.
Kolumbijos pareigūnai tikisi, kad šie mėginiai padės atpažinti žmones remiantis sparčiai augančia genetine duomenų baze.
Joje galima rasti tūkstančių piliečių, kurių artimieji dingo kelis dešimtmečius vykstančiose kovose, duomenis.
Jei šių kapų detektyvų pastangos bus sėkmingos ir jiems pavyks identifikuoti daug mirusiųjų, Kolumbijos žmonės galės pamažu jau pradėti tolti nuo užtrukusio kruvino konflikto ir atgauti pasitikėjimą įstatymais.
Nesibaigiantis pilietinis karas
Spalį pagaliau sulaukta lūžio jau trejus metus vykstančiose taikos derybose tarp vyriausybės atstovų ir Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų (FARC) kovotojų.
Abi pusės aukščiausiu lygiu sutarė įkurti specialią tarnybą ir patikėti jai surasti 45 tūkst. be jokių asmens dokumentų išmestų lavonų.
Žmones per karą žudė ir vyriausybės, ir FARC pajėgos, o iš viso suskaičiuojama per 220 tūkst. aukų. Tiesa, kiti žuvusieji buvo atpažinti.
Kolumbijos valdžia šiuo metu žmonių kūnų paiešką atlieka laukiniuose pusės Lietuvos dydžio Makarenos kalnuose, kuriuose taip ilgai kovojo vyriausybės pajėgos ir FARC sukilėliai.
Tiesa, žmogaus teisių gynėjai, nors ir pasveikino pastangas atpažinti žuvusiuosius, nurodė, jog Kolumbijoje buvo pralieta tiek kraujo, kad tirti kapavietes turėtų daugiau ekspertų.
O juk D.Casallasas tėra vienas iš vos dviejų tuzinų teismo antropologų, kuriuos pasamdė prokuratūra. Jie visoje Kolumbijoje turi apžiūrėti daugiau nei 21 tūkst. nepažymėtų kapų, kuriuose palaidoti vadinamieji NN – mirusieji be vardo.
„Jeigu ir toliau dirbsime tokiu tempu, specialistus ieškoti dingusių žmonių Kolumbija turės siųsti dar 50–60 metų“, – samprotavo aktyvistas Pablo Cala.
Didžiausias pasaulyje kapas
Vyriausybę kritikuojančioms leftistų organizacijoms kapinės Makarenoje jau seniai tapusios tariamų valdžios nusikaltimų simboliu.
Mat už kelių dešimčių metrų dūzgia karinė bazė, kurioje budi elitinio būrio „Omega“ kariai – būtent juos valdžia metė į kovą su FARC.
Apylinkėse iki šiol sklando gandai, jog kariškiai nužudydavo daugybę civilių, o tada aprengdavo juos sukilėlių uniformomis, kad nuslėptų nusikaltimus.
Kolumbijos žiniasklaida Makarenos kapines net vadina didžiausiu pasaulyje masiniu kapu. Net šiandien nežinoma, kiek palaidotų žmonių iš tiesų buvo paprasti civiliai.
O šalies valdžia daug metų nė nesistengė identifikuoti palaidotų aukų ar ištirti jų mirties aplinkybių. Toks aplaidumas vyriausybės kritikams rodė, kad Kolumbijoje karaliauja korupcija.
Lavonus sunku suskaičiuoti
Tiesa, žuvusiųjų tapatybė Jesusui Antonio Hernandezui, kuris jau tris dešimtmečius dirba Makarenos miestelio duobkasiu, labai nerūpėjo.
2002 metais žlugus ankstesnėms taikos deryboms vyriausybė pradėjo didžiulį puolimą. Kraujo buvo praliejama tiek daug, kad sraigtasparniu į karinę bazę kasdien būdavo atskraidinama apie 10 žuvusiųjų kūnų.
„Buvo labai liūdna, – valydamasis prakaitą prisiminė tyrėjams iškasti kūnus padedantis J.A.Hernandezas. – Žmonės buvo palaidoti toli nuo savo artimųjų.
Aš paprasčiausiai juos įkišdavau į maišą ir užkasdavau.“
Nors J.A.Hernandezas stengėsi kiekvieną žmogų palaidoti atskirame kape, jis teigė, kad pirmas tikras laidotuves primenantis įvykis nutiko tiktai po kelerių metų, kai katalikų kunigas sukalbėjo maldą už mirusiuosius.
Pats duobkasys prieš trejus metus paliko Makareną – turėjo sprukti nuo sukilėlių, kurie kaltino jį kolaboravimu su civilius neva žudžiusiomis vyriausybės pajėgomis.
Tačiau J.A.Hernandezas trumpam grįžo į miestelį, kad padėtų tyrėjams įgyvendinti jų tikslą.
Gali nukentėti turizmas
Traukiantis sukilėliams 6 tūkstančiai Makarenos gyventojų dabar jaučiasi kur kas saugesni. Bet čia toli gražu ne visi nori, kad būtų atkasta praeitis.
Ryškiaspalviuose namuose gyvenančios šeimos tikina nenorinčios turėti nieko bendra su tyrimu, o konservatyvus Makarenos meras pareiškė, kad bijo, jog neigiamas dėmesys atbaidys turistus – gamta čia tikrai įspūdinga.
Turistai į miestelį atvyksta pasigrožėti nuostabiąja Kanjo Kristaleso upe. Samanomis apaugusi upė žydėjimo laikotarpiu primena plūduriuojančią vaivorykštę.
Tiesa, vienas Makarenos gyventojas – Ramonas Castro – apie praeitį kalbėti nebijo.
Jis pasakojo, kad daugelis šeimų miestelyje įklimpo į korupciją, nes pasidavė FARC spaudimui. Šios šeimos esą parduodavo FARC kokaino gamybai reikalingų kokainmedžių lapų ir net skatindavo vaikus prisijungti prie sukilėlių grupuotės mainais už pinigus.
Vis dėlto kolumbietis pridūrė, kad Makarenos gyventojai išmoko nepasitikėti vyriausybe.
Viena jo pažįstama net vengė atsiimti sūnaus kūną, nes bijojo būti apkaltinta FARC palaikymu ir nenorėjo rizikuoti kitų savo atžalų gyvybe.
„Jeigu čia ko nors paklaustum apie taiką, žmonės pradėtų juoktis“, – teigė R.Castro. („The Guardian“, AP, LR)
