Galima daug ir ilgai kalbėti apie Europos vienybę, apie solidariai priimamus sprendimus. Bet paktą dėl migracijos surašė ne lietuviai ir ne portugalai, o vokiečiai.
Būtent vyriausybė Berlyne – gal užgraužta sąžinės dėl humaniško, bet neapgalvoto sprendimo pakviesti visus pabėgėlius į Vokietiją, o gal pajutusi rinkėjų tūžmastį – susitarė su Turkija.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas dabar jau gerą savaitę džiūgauja tarsi informacinis kelio ženklas: nekontroliuojamos migracijos nebeliko! Kelio nėra!
Tačiau nesunku pastebėti, kad daugiausia, bent jau kol kas, – susitarimas dar turi būti galutinai patvirtintas kovo 17-ąją – iš šio ambicingo plano išpeša ne ES, o Ankara.
Jei europiečiai dar ilgai galės tik viltingai stebėti, ar susitarimas iš tiesų įgyvendinamas ir ar migrantai nebevyksta į Senąjį žemyną, turkai jau netrukus galės džiaugtis mažiausiai 6 mlrd. eurų parama ir skaityti palengvintas stojimo į ES sąlygas.
O svarbiausia – pranešti 75 mln. šalies gyventojų, kad greičiausiai jau nuo birželio visi jie į Bendriją galės vykti be vizų.
Šis susitarimo juodraščio punktas dabar kelia ir neabejotinai dar sukels daugiausia aistrų.
Ar tikrai ultrakonservatyvioms vyriausybėms Vengrijoje ir Lenkijoje yra didelis skirtumas tarp musulmonų sirų ir musulmonų turkų?
Aišku, yra ir kitų problemų – galvą kraipo tarptautinės teisės specialistai bei Kipro graikai.
Bet D.Tuskas turi penkias dienas likusioms kliūtims pašalinti. Kokios jos?
Mokės politinę kainą
Susitarimo esmė iš pažiūros neįtikėtinai paprasta: jam įsigaliojus absoliučiai visi ekonominiai migrantai ir sirai pabėgėliai, atvykę į vieną Graikijos salų, bus sugrąžinti į Turkiją.
Tuomet už kiekvieną atgal į Turkiją perkeltą migrantą ES atitinkamai priimtų po vieną Sirijos pabėgėlį.
Taip siekiama sustabdyti nereguliarią migraciją ir padėti Graikijai – šioje šalyje po to, kai šiaurinės kaimynės sugriežtino pasienio kontrolę ir paskelbė uždarančios Balkanų kelią, pradėjo kauptis dešimtys tūkstančių migrantų ir pakvipo humanitarine katastrofa.
Viskas kaip ir aišku, o kol kas didelių prieštaravimų nei iš ES šalių lyderių, nei, žinoma, iš Turkijos, kuri ir pasiūlė tokius mainus, negirdėti.
Tačiau politinė kaina yra – Europa turi pamiršti savo pasipriešinimą aibei Turkijos reikalavimų ir pro pirštus pažiūrėti į vis labiau Ankaros gniaužiamą žiniasklaidos laisvę.
Mat vien per pastarąją savaitę Turkijos valdžia į savo kontrolę šiurkščiai perėmė net dvi opozicines žiniasklaidos priemones.
Tačiau laikraštį „Zaman“ gynusius protestuotojus išvaikiusios ašarinės dujos spėjo išsisklaidyti, o ES Turkiją pabarė tik labai tyliai.
„Tokiu atveju ES mažų mažiausiai turėtų pritaikyti sankcijas ir stabdyti derybas dėl narystės, bet dabar nuskambėjo pažadai dėl didesnės integracijos“, – stebėjosi Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas.
Anot politologo, toks mandagus tūpčiojimas dėl laikraščių valdžios pakeitimo sukuria precedentą: jeigu vėliau norėsis griežtinti sankcijas kitoms šalims – kad ir Rusijai, jos turės ES nuolaidžiavimo pavyzdį, į kurį galės baksnoti pirštais.
Sunku užsukti mechanizmą
Jeigu bus pasirašytas galutinis susitarimas, Turkija taip pat mokės savo kainą.
Premjero Ahmeto Davutoglu perduotas įsipareigojimas – brangi ir sudėtinga neteisėtai į Europą atvykusių migrantų perkėlimo programa.
Ar ji veiks efektyviai, dar neaišku, tačiau ES ir pati kol kas nežiba tvarkinga migrantų registravimo sistema.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko manymu, kol kas didžiausia nežinomybė dėl detalių ir to, kaip praktiškai bus įgyvendintas susitarimas.
„Dar neaišku, kaip veiktų identifikavimas tų, kurie gali pretenduoti į prieglobstį, o kas ne, kas nelegaliai persikėlė į Graikiją, o kas nesinaudojo nelegalių žmonių gabentojų paslaugomis“, – „Lietuvos rytui“ vardijo politologas.
Be to, Turkija ketvirtadienį patikslino, kad nepriimtų Graikijos salas jau pasiekusių migrantų, o tik tuos, kurie vėliau būtų sužvejoti dar jūroje plūduriuojančiose nelegalių žmonių gabentojų valtyse.
O problemos dar nesibaigia. Tam, kad Europa mainais į vieną išsiųstą migrantą priimtų vieną pabėgėlį, reikėtų legalaus kelio į Europą.
Nesunku spėti, kad dalyje ES šalių toks pasiūlymas gali sulaukti pasipiktinimo bangų.
„Kol iki galo nesusitarta su turkais, ES lyderiai šio klausimo nekelia. Tačiau po EVT susitikimo prasidės spaudimas. Reikės įtikinti Vengriją ir visą Višegradą, o tai bus labai sudėtinga“, – teigė L.Kasčiūnas.
Be to, tikėtina, jog vėl bus svarstomas ir privalomų migrantų kvotų klausimas, kuriam Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas jau pažadėjo savo skambų veto.
Išsigandusios kvotų šalys duris nuo liepos atvėrė tik 3047 svetimšaliams, tad bent jau kol kas atrodo, kad dešimčių tūkstančių pabėgėlių perkėlimas yra ne Europos jėgoms.
Tai grandininė reakcija, kurios kiekviena grandis – silpnoji. L.Kasčiūnas
Sunkus teisinis galvosūkis
„Tai grandininė reakcija, kurios kiekviena grandis – silpnoji“, – taip sudėtingo plano kontūrus apibūdino L.Kasčiūnas.
Nelengva patikėti, kad kai kada net užregistruoti prie jos krantų atvykusių migrantų nespėjanti Graikija ūmai užkurs sklandų išsiuntimo atgal mechanizmą.
Be to, migrantus bus be galo sunku įtikinti vykti atgal į Turkiją, iš kurios jie ką tik pabėgo – sumokėję tūkstančius eurų ir rizikuodami gyvybe Egėjo jūros vandenyse.
Ypač tada, kai žmogaus teisių gynimo organizacijos prabilo apie tai, kad šis išsiuntimo planas gali būti neteisėtas.
Prieglobsčio suteikimo taisyklės aiškios: prašymai turi būti išnagrinėti, o prašytojai negali būti išsiųsti į šalį, kurioje jiems negali būti suteikta apsauga.
Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komisaras Zeidas Ra’adas Al Husseinas ketvirtadienį išreiškė susirūpinimą, kad šis susitarimas galimai atvers kelią „kolektyviniam ir žiauriam migrantų išsiuntimui“, kuris prieštarauja tarptautinei teisei.
Anot Mykolo Romerio universiteto docento Lauryno Biekšos, jeigu nelegaliai į Europą atvykusio asmens prašymas bus išnagrinėtas ir atmestas, jo išsiuntimas atgal į Turkiją būtų teisėtas.
„Bet jeigu jie būtų grąžinti Turkijai be nagrinėjimo, tai, be abejo, būtų problema. Turkijoje nėra veiksmingos procedūros, kurios metu būtų galima nustatyti, ar žmogui būtina tarptautinė apsauga“, – paaiškino teisės ekspertas.
Bet, regis, ES teisininkai surado dar vieną spragą – paskelbti Turkiją saugia trečiąja šalimi, per kurią keliavusius migrantus galima išsiųsti atgal.
Tiesa, ES migracijos politikos vadovas Dimitris Acramopoulos pažymėjo, kad Turkijai reikėtų atitikti tam tikrus kriterijus: sugrąžinti migrantai negali būti persekiojami, išsiųsti atgal į karo zoną ir turi teisę prašyti prieglobsčio.
O tai gali kelti problemų. Mat Ankara Ženevos konvenciją pabėgėliams taiko tik su išimtimis. Prieglobsčio joje gali prašyti tik atvykėliai iš Europos, o sirams yra siūloma tam tikra tarptautinė apsauga, kuri negali būti prilyginama pabėgėlio statusui.
Atvers duris turkams
Kita kliūtis, galinti palaidoti susitarimą jau šią savaitę, – tikriausiai nuo birželio 75 mln. turkų suteiksimas leidimas laisvai be vizų keliauti į Šengeno zoną.
Šis klausimas turi ir politinį atspalvį: Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano rinkėjams tokie pažadai – kaip balzamas širdžiai.
O štai prancūzus, kurie kitais metais balsuos prezidento rinkimuose, bevizis režimas gali taip įsiutinti, kad jie nuspręs šįkart savo balsus atiduoti imigracijos siaubais gąsdinantiems kraštutiniams dešiniesiems.
Kalbos apie turkų kelionių palengvinimą plėtojamos jau seniai. Lapkritį ES atsargiai pažadėjo, jog kitą rudenį bus galima pašnekėti apie tam tikrą taisyklių sušvelninimą, tačiau niekas nesitikėjo, kad jau birželį visų apribojimų būtų atsisakyta.
Žinoma, Turkija dar turi pasistengti, kad atitiktų eilę punktų, tačiau ES užkulisiuose jau kalbama, jog Bendrija įvykdyti reikalavimus Turkiją vers tik dėl akių.
Tačiau kiti politikai pripažįsta: jeigu Turkija tikrai labai norės spėti į birželio traukinį, ji turi visas galimybes tai padaryti.
Derybos vyksta lėtai
Tiesa, didžiausias pagalys į ratus yra vėl ant stalo padėtas Turkijos narystės ES klausimas. Dėl jo deramasi jau nuo 1999-ųjų, tačiau stiprus pasipriešinimas tarp Bendrijos narių iki šiol stabdė šį procesą.
Vienas aršiausių priešininkų yra Kipras, nenorintis leisti kalbėti apie naujų derybinių skyrių atidarymą, kol Ankara nepripažino vyriausybės Nikosijoje. Jautresnių temų, nei šios padalintos salos, draskomos jau dešimtmečius trunkančios nesantaikos, Europoje būtų sunku rasti.
Šiuo metu Turkija yra pradėjusi kalbas dėl 15 iš 35 derybinių skyrių, tačiau išsprendusi ir užbaigusi tik vieną. Koją kiša ir tai, kad reta Europos šalis tiki, jog Ankara kada nors sugebės atitikti ES reikalavimus.
Tačiau nors šis procesas kartais atrodo tik simboliškas, jis vis tiek apsunkina kompromisą.
Ypač daug problemų kyla dėl teisingumą, laisvę ir pagrindines teises garantuojančių skyrių. O pastaruoju metu vis griežtėjanti opozicijos žiniasklaidos kontrolė jų įvykdymą tik dar labiau apsunkino.
Net stovėdamas šalia A.Davutoglu antradienį D.Tuskas atsargiai priminė: svarbiausia ES narystės sąlyga yra žiniasklaidos laisvė.
Tačiau kol Europa dabar bergždžiai ieško bet kokio būdo susitvarkyti su migrantų krize, į Ankaros susidorojimą su opozicija galima pažiūrėti ir atlaidžiau.
„ES dabar susitelkusi į pabėgėlių krizės suvaldymą ir mažiau komentuoja politinę padėtį pačioje Turkijoje ir žiniasklaidos laisvės klausimus, – pripažino R.Vilpišauskas. – Tačiau abejoju, ar krizės suvaldymas atves Turkiją iki ES narystės.“
Tik laiko klausimas, kada pinigai bus sunaudoti, o tie patys žmonės anksčiau ar vėliau ir vėl pasibels į Europos duris. L.Biekša
Tik laikinas tvarstis
Narystės užmojais ir visu susitarimu, be abejo, ypač pasipiktino Europos dešinieji. Įprastai įžūliais pareiškimais besispjaudantis Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderis Nigelas Farage’as Turkiją apkaltino šantažu.
Europos Parlamente sakydamas kalbą britas aiškino nesuprantantis, kaip Turkijai yra nuolaidžiaujama vien dėl to, kad ji sutinka priimti sugrąžintus migrantus.
Tačiau kad ir koks netobulas atrodytų šis planas, regis, geresnio šiuo metu niekas neturi.
„Mes tiesiog neturime pasirinkimo. Vienintelė Turkija gali būti kempine, kuri sugeria pabėgėlius ar migrantus iš Europos“, – pripažino L.Kasčiūnas.
D.Tuskas dar turi penkias dienas, kad nugludintų bent jau pačius dygiausius plano kampus.
EVT prezidentas kalba apie sėkmę ir tai, kokiu proveržiu gali tapti šis susitarimas. Tad ekspertai skeptiški.
„Detalės nėra aiškios, o pastarųjų metų ar bent jau pusmečio patirtis rodo, kad ne po vieno panašaus susitikimo viskas vyko daug lėčiau, nei buvo planuota“, – kalbėjo R.Vilpišauskas.
Tad įmanoma, kad susitarimas, dėl kurio garsiai džiūgavo ir Briuselis, ir Ankara, – tiktai laikinas tvarstis ant kraujuojančios Europos žaizdos.
„ES mano, kad, paremdama Turkiją pinigais, ji pristabdys tą srautą į Europos pusę. Bet, mano supratimu, tai yra trumparegiškas mąstymas, – svarstė L.Biekša. – Tik laiko klausimas, kada pinigai bus sunaudoti, o tie patys žmonės anksčiau ar vėliau ir vėl pasibels į Europos duris.“
Turkija priglaudė milijonus sirų
Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų agentūros duomenimis, Turkijoje šiuo metu glaudžiasi daugiausia pabėgėlių pasaulyje. Daugiau nei pusė sirų, kurie pabėgo nuo jau penkerius metus liepsnojančio pilietinio karo, atsidūrė būtent šioje šalyje.
Turkijoje šiuo metu yra 2,7 mln. pabėgėlių iš Sirijos. 272 tūkst. jų apgyvendinti 26 laikinuose apsaugos centruose, kur mokosi, yra maitinami, gauna psichologinę paramą, sveikatos paslaugas.
Ankara iki šiol sirams pabėgėliams apgyvendinti yra išleidusi 9 mlrd. eurų, o tarptautinė bendruomenė iki šiol prisidėjo tik 407 mln. eurų parama. Turkijos pareigūnai nuo praėjusių metų pradžios sulaikė jau 146 tūkst. neteisėtai į Europą mėginusių patekti migrantų ir suėmė 2,7 tūkst. nelegalių žmonių gabentojų.
Turkija jau nuo krizės pradžios skatino sukurti saugias humanitarines zonas pačioje Sirijoje, kuriose būtų apgyvendinami nuo konflikto bėgantys civiliai. Taip esą būtų užkirstas kelias ir pavojingai kelionei į Graikijos salas.
Tačiau tarptautinė bendruomenė iki šiol į šį pasiūlymą žiūri su įtarimais. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ įspėjo, kad saugiose zonose suburti civiliai galėtų tapti teroristinių grupuočių taikiniu, o raginti sirus sugrįžti į tėvynę gali būti dar per anksti.
