Visų pirma, žinoma, reikėtų palaukti ir pažiūrėti, ar V.Putinas laikysis savo žodžio. Rusija į Rytų Ukrainą siuntė dideles karių pajėgas, o vėliau tai neigė, o Sirijoje oro antskrydžiai esą buvo taikyti tik į teroristus, tačiau kliudė ir kitus prezidento Basharo al-Assado priešininkus.
Tad tam tikras skeptiškas požiūris yra visai suprantamas, portalui „Vox“ rašė Maxas Fisheris.
Tačiau galima rasti priežasčių ir tikėti, kad V.Putinas nemeluoja, o Rusijos pajėgų atitraukimas gali būti teigiamas žingsnis Sirijos pilietiniame kare, kuris jau tapo pačiu kruviniausiu XXI amžiaus konfliktu.
Žinoma, Sirijos karas nesibaigs šiemet, tačiau antradienį turintis prasidėti pajėgų atitraukimas gali priartinti pasaulį prie šio tikslo.
Ko V.Putinas norėjo Sirijoje?
Nors apie tai kalbėta labai aptakiai, pagrindiniai V.Putino tikslai per šešis mėnesius trukusį įsikišimą į konfliktą buvo labai konkretūs: apsaugoti savo sąjungininko B.al-Assado režimą nuo griūties ir iškovoti Rusijai svaresnį vaidmenį taikos derybose.
Vašingtonas dažnai Rusiją laiko atgyjančia supervalstybe, kuri kovoja dėl pasaulio užkariavimo, tačiau iš tiesų jos galia – kur kas labiau ribota.
Sirija yra viena iš paskutinių užsienio valstybių už buvusios Sovietų Sąjungos ribų, kurioje Rusijos įtaka yra dar jaučiama.
Čia Maskvos įkurtos karinės bazės leidžia šaliai įkišti savo trigrašį į Artimųjų Rytų ir Viduržemio regiono reikalus. Tad, kai jau atrodė, kad B.al-Assadas neatlaikys, V.Putinas būtinai turėjo atvykti į pagalbą.
Šį tikslą Rusijos lyderis įvykdė. Rusijos ir Irano įsikišimas leido Sirijos vyriausybės pajėgoms atsiimti pakankamai teritorijos, kad jai vėl negrėstų pražūtis.
Rusijai pavyko pakeisti kryptį, kuria vystėsi konfliktas. Tačiau verta pažymėti, kad panašūs svyravimai tarp sukilėlių ir režimo pajėgų pergalių yra nuolatiniai.
Sirijos konflikto puses labai stipriai veikė užsienio šalių – tokių kaip Saudo Arabija ar Turkija – įtaka, tačiau Rusijos įsikišimas į karą buvo kiek kitoks.
Galima prisiminti antrąjį V.Putino tikslą Sirijoje – vaidinti pakankamai svarbų vaidmenį konflikte, kad Rusija iškovotų vietą prie derybų stalo ir galėtų prašyti to, ko nori.
Prieš Rusijos įsitraukimą į karą atrodė, kad Sirijos vyriausybėje Kremliaus įtaka darėsi vis silpnesnė.
Tačiau dabar niekas nei Damaske, nei Ženevoje negalėtų paneigti, kad Rusija yra ryškus veikėjas nuotoliniame Sirijos kare, tad turi dalyvauti ir taikos derybose.
O jose Maskvai gali pasisekti išlaikyti savo karines bazes ir kontaktus su aukštais Sirijos kariuomenės pareigūnais.
Kodėl atsitraukti dabar?
V.Putino sprendimo laikas yra labai svarbus. Taikos derybos ką tik ir vėl prasidėjo, o, kad ir kaip būtų keista, jas pirmą kartą galima pavadinti ne visiškai beviltiškomis.
Nors buvo užfiksuota pažeidimų, Sirijoje paskelbtos paliaubos kol kas stebėtinai gerai veikia.
Žinoma, paliaubos yra trapios ir bet kuriuo metu gali sugriūti, tačiau pastarosiomis dienomis dėl karo veiksmų sustabdymo pavyko atgabenti humanitarinę pagalbą civiliams ir išgelbėti nemažai žmonių gyvybę. Tad ir kalbos dėl taikos atrodo rimtesnės.
O Maskvai tai yra geras laikas atsitraukti. Rusija jau įvykdė savo pagrindinius tikslus, tad toliau kovojant bus tik veltui leidžiamos lėšos. Be to, dabartinė padėtis V.Putinui taip pat naudinga, nes derybos tik prasideda.
Tačiau svarbiausias yra Rusijos signalas Sirijai.
B.al-Assado režimas nekart įrodė esąs beatodairiškas ir kovojantis net ir tomis akimirkomis, kai tai yra strategiškai nenaudinga.
Tad jeigu Maskva nori įšaldyti konfliktą tokioje stadijoje, kokioje jis yra dabar, ji turi įtikinti B.al-Assadą galiausiai derėtis ir nenutraukti paliaubų.
Tačiau V.Putinui reikia padaryti daugiau negu tik liepti žodžiu: jis turi B.al-Assadą priversti.
O tai Rusija gali padaryti patraukdama esminę savo karinių pajėgų dalį iš Sirijos ir taip susilpnindama Sirijos režimą. Tokiu atveju B.al-Assadui derybos gali pasirodyti kiek patrauklesnis variantas.
Analitikai jau pastebėjo, kad protingiausia V.Putino strategija būtų patraukti pajėgas taip, kad Sirijos prezidentas noriai sėstų prie taikos derybų stalo, tačiau palikti tiek karių, kad šie atbaidytų kitas prieš B.al-Assadą nusiteikusias jėgas – Saudo Arabiją ar JAV – įsitraukti į konfliktą aršiau.
Regis, kad Rusijos prezidentas tą ir daro.
Ko Rusijai nepavyko įvykdyti?
V.Putinas, atrodo, jau skelbia, kad jo misija Sirijoje baigta. Tačiau ši pergalė yra labai paviršutiniška.
Kremliui nepavyko įvykdyti kitų dviejų savo tikslų: atvesti B.al-Assado kariuomenės į pergalę ir vadovauti pasaulinei koalicijai kovoje prieš Sirijos ekstremistus.
Tokia koalicija, apie kurią V.Putinas pernai prabilo savo pirmojoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos kalboje per dešimtmetį, ne tik įtvirtintų Rusijos įtaką Sirijoje, bet ir nutrauktų izoliacijos nuo Vakarų laikotarpį.
O ši problema V.Putinui yra kur kas svarbesnė ir brangiau išsprendžiama nei tai, kas vyksta Sirijoje.
Nė vienas iš šių tikslų neįgyvendintas, tad V.Putino atsitraukimas tam tikra prasme reiškia ir jo pralaimėjimą.
Pačioje Rusijoje Sirija taip pat nebuvo tokia didelė pergalė, kokios tikėjosi V.Putinas. 2014 metų įsiveržimas į Ukrainą padėjo prezidento reitingams šoktelėti iki nematytų aukštumų.
Tačiau rusų euforija dėl Ukrainos neabejotinai išblės, o tada ekonomikos griūtis pradės dar aštriau badyti akis.
Tad jeigu V.Putinas nori jaustis saugus savo soste, jam būtina dar viena politinė pergalė. O Sirija niekada ir negalėjo ja tapti.
Visuomenės palaikymas įsitraukimui į šį karą buvo žemas ir net paūgėjęs niekada taip ir nepriminė Ukrainos atvejo.
Galima sakyti, kad, geriausiu atveju, Rusija sugrįžo į 2014 metų padėtį, kai jos sąjungininkas B.al-Assadas nei pirmavo, nei atsilikinėjo Sirijoje.
Tada Rusijos ekonomika taip pat prastėjo, jos įtaka mažėjo, Vakarų sankcijos taip pat spaudė šalį, o V.Putinas teturėjo rūpintis vienu karu užsienyje.
Regis, kad V.Putinas turi pripažinti: Sirijoje kovojo vien tam, kad dabar sugrįžtų į šią padėtį.
