Vašingtone ketvirtadienį prasidėjo ketvirtasis branduolinio saugumo viršūnių susitikimas, kuriame dalyvauja ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Spartus ir akiplėšiškas Šiaurės Korėjos ginklavimasis branduoliniais ginklais bei arsenalo plėtimas, deja, nėra vienintelis pavojus tūnantis moderniajame, atomine jėga varomame pasaulyje.
Atominiai džihadistai
Lygiai taip pat reikia sunerimti dėl nusikalstamų grupuočių ir priešiškų sukarintų pajėgų, kurios slapta gabena medžiagas reikalingas sukurti ginklą, kurio labiausiai bijo visa žmonija.
Pakankamai išteklių ir įtakos turinčios teroristinės grupuotės gali gauti įrankius, kurie planetos paviršiuje gali amžiams palikti gilius ir negyjančius randus.
O jei šios teroristinės grupuotės taip pat yra remiamos priešiškų tautų, iš esmės gali ir vėl pasigirsti Šaltojo karo atgarsiai.
Tiesa, šį kartą branduolinius ginklus turėtų aiškios teritorijos neturinčios, savo priklausomybę nuo kitų veikėjų slepiančios organizacijos, kurios vardan religinių ar ideologinių įsitikinimų yra pasirengusios sėti mirtiną chaosą.
„Islamo valstybė“ (IV) turbūt būtų viena pagrindinių pretendenčių patekti į sąrašą tų grupių, kurios, uždėjusios letenas ant branduolinio ginklo, sugebėtų labiausiai pažeisti nusistovėjusią pasaulio tvarką.
Ar IV kovotojai branduolines bombas panaudotų iš karto? Galbūt džihadistai lotų ant pasaulio lygiai taip pat, kaip dabar daro dantų neturinti Šiaurės Korėja? O gal teroristai mėgintų pateisinti pralietą kraują ir siektų tapti lygiaverčiais veikėjais tarptautinėje arenoje?
Bet kuriuo atveju galima sutarti, kad džihadistams jokiu būdu negalima leisti kalašnikovų iškeisti į branduolinių užtaisų prikrautas bombas.
Rytojaus priešų miražai
JAV 2008 metais pavadino Pakistaną šalimi, keliančia didžiausią branduolinę grėsmę. Vėliau pasaulis sunerimo dėl Irano.
Tuo metu Šiaurės Korėja ir toliau kasdien pasauliui vis iš naujo skelbė karą, o Jungtinės Tautos atsakydavo didėjančiomis sankcijomis.
Neseniai Pchenjanas pareiškė ketinantis Pietų Korėjoje surengti teroristinius išpuolius. Nieko nenustebino ir tai, kad Seulas pažadėjo į bet kokį puolimą reaguoti smarkiai ir be jokio nuolaidžiavimo.
Tačiau ar dera Šiaurės Korėjos grasinimus vertinti rimtai, kai jau ilgus metus skelbiama apokalipsė taip vis dar ir neįvyko? Skeptikai klaustų, ar verta didelius išteklius investuoti į situaciją, kuri vis tiek kis ir reikalaus naujo, visai kitokio įdirbio?
Žinoma, reikia visiškai rimtai vertinti bet kokį ketinimą panaudoti atominius ginklus. Tačiau būtent čia ir atsiranda pagrindinė branduolinio saugumo problema – neaiškumas.
Jei yra reaguojama į kiekvieną menkiausią grasinimą, gali nebelikti laiko, išteklių ir pajėgų aptikti ir sustabdyti rimtesnius pavojus.
Kita vertus, lygiai taip pat, net ir mažiausias viauktelėjimas apie bombos detonavimą visada gali tapti tuo atveju, kai koks nors beprotis galų galiausiai ryšis nuspausti mygtuką ir planetą sugrąžinti į akmens amžių.
Kai rizikuojama milijonų žmonių sveikata, saugumu ir gyvybe, jokia grėsmė nėra per maža. Todėl kad ir kokie neaiškūs būtų priešų ketinimai pasmerkti žmoniją lemtingam karui, į visus dera reaguoti drąsiai, bet atsargiai, griežtai, bet protingai.
Tai reiškia, kad branduoliniam saugumui būtina skirti kaip įmanoma daugiau lėšų. Taip, rytojaus dieną paaiškės, kad dar vienas priešas pasirodo esąs artimas draugas, o tuo pačiu iš šešėlių iškils naujas pavojus.
Lygiai taip pat tikėtina, kad IV ilgainiui bus sutriuškinta, o jos vietą pakeis dar viena ekstremistų grupė.
Bet kaip besikeistų šios aplinkybės, yra būtina ir toliau nekintančiai, solidžiai ir solidariai kartu su sąjungininkais judėti didesnio branduolinio saugumo link. Pasaulis gali keistis, tačiau Vakarų principai neturėtų.
Technologinis pranašumas
Šioje vietoje turėtų kilti klausimas: ar verta į saugumą investuoti milžiniškas sumas, jei tie pinigai labiau praverstų tobulinti švietimą, vystyti mediciną, plėsti mokslo ribas ir taisyti kelius, kurie buvo nutiesti naudojant nekokybiškas statybines medžiagas?
Rasti ribą, kai į saugumą nebeapsimoka daugiau investuoti, yra sudėtinga, bet reikia atsižvelgti į būtinybę tobulinti žvalgybos, sekimo, gynybos ir kitas technologijas kovoje su atominiu terorizmu, branduoliniais banditais ir šėlstančiomis šalimis.
Kai technologijos vystosi ir kinta tiesiog akyse, yra neapsakomai svarbu, kad patys naujausi „žaisliukai“ pirmiausia atsidurtų atsakingų, taiką palaikančių vyriausybių rankose.
Prie mažų skraidančių dronų galima lengvų lengviausiai prikabinti sprogmenis, o keletas tokių subtilių, atrodytų neįmanomų išpuolių sugebėtų greitai paralyžiuoti pasaulio miestus ir Vakarų piliečių laisvę.
Taikiniais taip pat gali tapti ne vien pareigingi ir draugiški europiečiai, bet ir jų energijos šaltinis: branduolinės jėgainės.
Nors alternatyvių energijos šaltinių yra, bet kokia rimtesnė ataka prieš jėgaines sąmonėje paliktų dar vieną priminimą apie pamokas, kurių nesugebame išmokti.
Vis dar dabar šnekame apie Černobylį ir Fukušimą, todėl dera rūpintis tiek gynyba prieš piktavales jėgas, tiek technologiniu pajėgumu ir apsauga nuo netikėtų gamtinių nelaimių.
Yra geriau vardan branduolinio saugumo paaukoti savo pinigus ir laiką, o ne kraują ir žemę. Ir, be abejonės, reikia Vakarų ir likusio pasaulio lyderiams suteikti galimybes bendradarbiauti ir pasiekti diplomatiškus susitarimus.
Vis dėlto kai kalbama apie viso pasaulio likimą, greitai pasimiršta praeities pykčiai.
