57 metų režisierė A.Fontaine, gimusi bažnyčios vargonininko ir religinių vitražų kūrėjos šeimoje Liuksemburge, suaugusi atsisakė tikėjimo, bet svarstymai apie Dievą jai tapo vienu kūrybinio įkvėpimo šaltinių.
A.Fontaine prisipažino, jog tokius svarstymus paskatino medikų išvada, kad moteris niekada negalės pastoti, ir sprendimas įsivaikinti sūnų iš Vietnamo vienuolyno.
Režisierė iki šiol nežino, kas buvo jos sūnaus biologinė motina ir kodėl vaikas buvo paliktas vienuolyne, tačiau išprievartautų Lenkijos vienuolių istorija susipynė su jos pačios likimu.
Paskutinę filmo sceną, kurioje vienuolių pagimdyti ir nuo bažnytinės vyresnybės bei visuomenės nuslėpti kūdikiai krykštauja žaisdami ant vienuolyno grindų, A.Fontaine sukūrė pagal atmintyje įstrigusį pirmą susitikimą su savo sūnumi.
Istoriją atskleidė sūnėnas
Režisierei, pasaulinio pripažinimo sulaukusiai filmu „Coco prieš Chanel“ (orig. „Coco avant Chanel“), mintis perpasakoti 1945 metais rusų karių išprievartautų Lenkijos vienuolių likimą kilo išgirdus gydytojos Madeleine Pauliac pasakojimą.
Anksti žuvusios tetos istoriją prieš keletą metų paviešino sūnėnas, išspausdinęs dienoraštį, kurį prieš mirtį jam perdavė motina.
Prancūzijos Raudonojo Kryžiaus misijoje 1945 metais Rusijoje ir Lenkijoje dirbusi M.Pauliac buvo prisiekusi vienuolėms niekam neatskleisti jų paslapties, tad istorijos neviešino ir dienoraštį sauganti gydytojos motina.
M.Pauliac dienoraštyje ir ataskaitose vyresnybei neįvardijo nei vienuolyno, nei miestelio pavadinimo, nors akivaizdu, kad ši istorija įvyko ten, kur dirbo ji pati, – Silezijoje.
32 metų M.Pauliac vadovavo dvylikos prancūzių medicinos seserų grupei, pramintai Mėlynuoju dvyliktuku.
Grupelė Raudonojo Kryžiaus automobiliu važinėjo po Lenkijai atitekusias Vokietijos žemes ir ieškojo ligoninėse esančių Prancūzijos piliečių.
Lenkijos teritorijoje po karo buvo likę apie 200 tūkstančių prancūzų, kuriuos Vokietijos nacistai čia atvežė į darbo stovyklas arba privertė įstoti į kariuomenę.
M.Pauliac užduotis buvo rasti savo tautiečius ir padėti sugrįžti jiems namo.
Išgelbėjo vienuolės gyvybę
Į keliaujančią M.Pauliac vieną dieną kreipėsi vienuolė vokietė.
Viršininkai M.Pauliac buvo įsakę rūpintis tik savo tautiečiais, todėl pradžioje ši atsisakė priimti jauną vokietę.
Tačiau pamačiusi, kad ši moteris visą pusdienį meldžiasi po jos langais, prancūzė nusileido.
Viešnia prisipažino vizitą nuslėpusi nuo vienuolyno vadovės, vadinamos motinėle, ir išgavo iš gydytojos pažadą niekam apie apsilankymą neprasitarti.
Mergina pasakė atėjusi todėl, kad nerimauja dėl savo celės draugės gyvybės, mat ši dėl gimdymo komplikacijų esą miršta.
Nuvykusi į vienuolyną M.Pauliac skubiai atliko cezario pjūvį besikankinančiai vienuolei, taip išgelbėdama tiek jos, tiek kūdikio gyvybę.
Medikės viešnagė šokiravo vienuoles, nes šios pagal įstatus negali leisti, kad jų kūną liestų kitas žmogus – net jeigu šis žmogus yra medikas.
Ligos atveju vienuolės privalėjo gydytis tiktai maldomis ir žolelėmis.
Vienuolių motinėlė po ilgo įkalbinėjimo sutiko leisti M.Pauliac apžiūrėti jos auklėtines, nes ir pati sunkiai sirgo – prievartautojai ją buvo užkrėtę sifiliu.
M.Pauliac po to naktimis slapta ne kartą vyko gydyti vienuolių ir pati vos netapo sužvėrėjusių rusų karių prievartos auka.
Įkūrė vaikų prieglaudą
Vizitai vienuolyne smarkiai paveikė ne tik jo gyventojų, bet ir gydytojos pasaulėžiūrą.
Komunistų partijai priklausiusi M.Pauliac negalėjo suprasti, kaip po tokių žiaurių išbandymų vienuolės nepraranda tikėjimo, ir toliau tvirtina, kad Dievas yra gailestingas.
O vienuolėms pokalbiai su ateiste gydytoja suteikė drąsos pasipriešinti motinėlei ir neleisti nužudyti jų pagimdytų vaikų.
Todėl vėliau vienuolyne buvo įkurta vaikų prieglauda, o joje buvo slapta užauginti ir penki vienuolių pagimdyti vaikai.
Iš tikrųjų šiame vienuolyne gimė ir daugiau vaikų, tačiau motinėlė naujagimius palikdavo sušalti miške, prie kryžiaus.
Taip ji elgėsi bijodama, kad, paaiškėjus vienuolių susitepimui, vienuolynas galėtų būti likviduotas, o merginos privalėtų sugrįžti į kaimus ir užtrauktų gėdą šeimoms ir Bažnyčiai.
Bet nelaimės vienuolyno nepaliko. Rusų kariai išprievartavo visas čia gyvenančias vienuoles – tiek jaunas, tiek vos bepaeinančias.
Jaunesnės merginos gydytojai M.Pauliac prisipažino patyrusios prievartą net 70–80 kartų, o 15 net ir mirė.
Po šių sukrėtimų kelios merginos pasitraukė iš vienuolyno, o viena nusižudė, sužinojusi, kad jos kūdikis buvo paliktas sušalti prie kryžiaus.
Likimas nepasigailėjo ir M.Pauliac – talentinga gydytoja po pusmečio žuvo avarijoje per tėvynainių gelbėjimo misiją Lenkijoje.
Patiko ir popiežiui
Prieš šią kraupią istoriją pasakojančio filmo premjerą režisierė A.Fontaine nuvežė jį į Vatikaną ir parodė popiežiui Pranciškui.
Pontifikas režisierę gyrė ir pareiškė, kad šis filmas pasirodė pačiu laiku, nes padeda įveikti dar vieną tabu – baimę kalbėti apie vienuolių prievartavimą per karinius konfliktus.
Anot popiežiaus, prievarta kaip karo įrankis yra naudojamas visame pasaulyje nuo seno, o vienuolių prievartavimui suteikiama net didesnė reikšmė.
Mat vienuolių prievartautojai esą taip ne tik atsiskaito su priešais, bet ir tariamai atsilygina už skriaudas Dievui.
Panašiai filmą įvertino ir Varšuvos kritikai, pareiškę, kad juosta atskleidžia ilgai nutylėtą problemą, tačiau nekritikuoja pačios Bažnyčios.
Be to, A.Fontaine pareiškė, kad filme nėra vaizduojama nė viena prievartavimo scena, nes autorė nenorėjo, kad tai taptų pagrindine filmo idėja.
Vis dėlto Varšuvoje filmas sukėlė nemenką skandalą, mat benediktinių vienuolyno motinėlė apkaltino režisierę šmeižtu.
Filme „Nekaltos“ vaidinančios aktorės dėvi benediktinių rūbus, tad tikintieji jas gali tapatinti su prievartautomis vienuolėmis.
Tačiau iš tikrųjų tokią dalią Silezijoje patyrė Šv.Elžbietos ordino narės.
Į konfliktą įsikišo ir Moterų vienuolynų sąjungos vadovė bei Vyskupų konferencijos atstovas.
Jie sukritikavo režisierę už tai, kad aktorės buvo aprengtos konkretaus vienuolių ordino apdarais, todėl dabar su jo narėms bus siejami filme vaizduojami žiaurumai.
Neregėtas karių žiaurumas
Tačiau filmų kritikai tokius kaltinimus pavadino nepagrįstais. Apžvalgininkai priminė, kad nors filmas pastatytas pagal istorinius faktus, jis yra vaidybinis, o ne dokumentinis.
O ir pati režisierė A.Fontaine pareiškė nesitikėjusi, kad filmas sukels tokias aistras Lenkijoje, nes jos kūrinio mintis yra šviesi.
Anot režisierės, šiuo filmu ji siekia parodyti užuojautą ir tai, kaip ateistė gydytoja ir fanatiškai religingos vienuolės tragedijos akivaizdoje susitelkia bendram tikslui – išsaugoti vaikų gyvybę.
Šį tikslą pasiekti joms pavyko. Tačiau vienuolių prievartavimai pasaulyje nesibaigė.
A.Fontaine neseniai gavo laišką iš vienuolės, kuri buvo išprievartauta per karinį konfliktą vienoje Afrikos valstybėje.
Vienuolė klausė režisierės, ar jai reikėtų paklusti vyresnybei ir slapta darytis abortą, ar gimdyti vaiką ir gėdingai grįžti pas tėvus.
Po filmo premjeros Lenkijos istorikai priminė, kad rusų kariai užimtose vokiečių žemėse per paskutinius karo mėnesius išprievartavo apie du milijonus moterų.
Antai vien Nysos miestelyje rusų kariai išprievartavo 150 vienuolių, o 27, kurios priešinosi, nušovė.
M.Pauliac savo dienoraštyje mini, kad šimto kilometrų spinduliu apie Gdanską neliko nė vienos nekaltos merginos, nes rusų kariai prievartavo visas – nuo 12 iki 70 metų.
Kartą kariai esą įsiveržė į gimdymo namus Gdynėje ir išprievartavo visas kūdikių besilaukiančias ar ką tik vaikus pagimdžiusias moteris.
Šioje ligoninėje dirbę medikai esą skundėsi, kad kiekvieną dieną yra priversti operuoti merginas, patyrusias kraupius sužeidimus per prievartavimus.
