Vakariniame Čikagos rajone, vadinamame Homano aikšte, stovi keli sandėliai, kuriuos miesto policijos departamentas naudoja sulaikytųjų apklausoms. Tačiau šios apklausos – ne paprasti pokalbiai.
Čia dienų dienas laikomiems asmenims draudžiama palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, o dalis tamsiuose Homano aikštės sandėliuose patiria ir kankinimus.
Dienraščio „The Guardian“ tyrimas atskleidė, kad Homano aikštės sandėliuose buvo apklaustas arba laikomas iš viso 7351 žmogus, iš jų daugiau negu 6 tūkst. – juodaodžiai.
Dar labiau gąsdina tai, kad vos 86 iš jų – mažiau nei 1 proc. – buvo leista susitikti su advokatu. O dalies apklausiamųjų artimieji taip pat negalėjo sužinoti, kur jie laikomi.
Policija tik gūžčioja pečiais – neva nepadarė nieko blogo. Bet apie Gvantanamo kalėjimą primenančią Čikagos gėdą jau kalba visas pasaulis.
Kankinimus neigia
Neaišku, kas vyksta tamsiuose Čikagos sandėliuose. Bet vis daugiau ten laikytų nusikaltėlių pasakoja, jog Homano aikštės sandėliuose laikomi įtariamieji patiria policininkų smurtą.
„Jie smūgiuoja alkūnėmis, spardo, tranko per veidą, sukioja riešus, muša lazdomis ir purto elektros šoku“, – skelbiama byloje, iškeltoje smurtaujantiems pareigūnams.
Tiesa, būtų galima pamanyti, kad dalis čia patenkančių žmonių yra grėsmingi teroristai.
„Ne, ne ir dar kartą ne – absoliuti dauguma asmenų įtariami smulkiais nusikaltimais: gaujų peštynėmis, narkotikų arba ginklų laikymu, – paprieštaravo kriminologas Tracy Siska. – Tai dar labiau gąsdina. Šioje vietoje Gvantanamą primenantys kankinimo metodai yra taikomi smulkiems vagišiams.“
Tiesa, dalį šių kankinimų sunku įrodyti, nes ant sulaikytųjų kūnų nelieka jokių žymių.
„Izoliacija, marinimas badu, atskyrimas nuo visuomenės, uždrausti skambučiai telefonu.
Žmonės nėra kankinami fiziškai, bet tai žaloja jų asmenybę“, – aiškino T.Siska.
Nors įvairių kankinimų ir neteisėtų sulaikymų įrodymai į viešumą plūsta jau kelerius metus, Čikagos policijos departamentas visus juos neigia.
„Kaltinimai, kad per apklausas įtariamiesiems yra taikomas fizinis smurtas, yra nedviprasmiškai klaidingi, žeminantys ir neparemti jokiais faktais“, – praėjusių metų kovą pranešė pareigūnai.
Tačiau dabar paviešintuose dokumentuose faktų, regis, netrūksta. Visi sulaikytieji pasakojo Homano aikštėje susidūrę su žiauriu policininkų elgesiu, o kai kurie po sulaikymo pateko į ligoninę ir metų metus negalėjo atsikratyti skausmo.
Vienas kalinys tikino, kad jam jau surakinę rankas policininkai dar vienus plastikinius antrankius apsuko aplink kaklą, o vėliau ataskaitoje parašė, jog sulaikytasis smaugėsi pats.
Kitas užpuoliku pavadintas įtariamasis esą buvo sumuštas policijos už tai, kad „puolė juos be ginklo“ – apspjovė krauju.
Artimieji kaltina dėl žūčių
Keliais atvejais sulaikytųjų dienos šiuose sandėliuose baigėsi jų mirtimi.
Nuo to laiko, kai Jaime’as Galvanas mįslingai mirė Homano aikštėje, praėjo jau dešimtmetis, tačiau jo šeimai atrodo, lyg tai būtų nutikę vakar.
Oficialioje skrodimo ataskaitoje nurodyta, kad už kokaino platinimą sulaikyto vaikino mirties priežastis – narkotikų perdozavimas.
Bet kitas gydytojas, kuris šeimos prašymu taip pat ištyrė J.Galvano kūną, nustatė kur kas daugiau – uždusimas ir daugybinės traumos galvos srityje.
Neaišku, kas iš tikrųjų nutiko J.Galvanui. Čikagos policija nekomentavo šio atvejo, o vaikino artimieji tikina, kad tai vienas retų atvejų, kai apklausa Homano aikštėje baigėsi mirtimi.
„Jis buvo nužudytas. Tai nebuvo nelaimingas atsitiktinumas. Jie jį nužudė“, – aiškino geriausias velionio draugas Victoras Alexanderis.
Žaidžia katę ir pelę
Ne tik šeimos nariai, bet ir suimtiesiems priskirti Čikagos teisininkai dažnai nežino, kur yra jų klientai. Neretai advokatams tenka žaisti katės ir pelės žaidimą, nes niekas jiems nepraneša apie Homano aikštėje laikomus jų ginamuosius.
„Mane šiame versle mažai kas stebina – kūdikių nužudymai, lytinis smurtas, su viskuo teko susidurti. Tačiau ta vieta gąsdina. Ji primena ne policijos areštinę, o Džeimso Bondo priešo irštvą“, – atskleidė advokatas Davidas Gaegeris.
Vienas jo klientų į Homano aikštės vienutę pateko 2011 metais, kai buvo sulaikytos už marihuanos laikymą.
„Pamėginkite surasti šios vietos telefono numerį ir paskambinę paklausti, kas ten laikomi. Tai neįmanoma. Jeigu mano klientas atsiduria Homano aikštėje, aš faktiškai nieko nebegaliu padaryti. Ta vieta saugoma kaip karinė tvirtovė“, – piktinosi D.Gaegeris.
Duomenys magiškai dingsta
Bet sunku ne tik paskambinti į Homano aikštę – areštinėje kalintiems įtariamiesiems taip pat neleidžiama naudotis telefonais.
„Čikagos policija pripažino, kad įtariamiesiems neleidžia skambinti tol, kol jie nėra uždaromi į areštinę.
Bet Homano aikštė nėra tikra areštinė. Kaip jiems susisiekti su advokatu? Juk telepatija jo neišsikviesi“, – pabrėžė Čikagos universiteto teisės profesorius Craigas Futtermanas.
Sulaikytieji tam tikra prasme neegzistuoja. Mat duomenys apie jų sulaikymą nėra įtraukiami į policijos duomenų bazę.
„Jeigu kompiuteryje pareigūnas pažymi, kad esi suimtas, toks tavo statusas nepasikeis tol, kol policija neparengs ataskaitos.
Tačiau jeigu ji suėmimo nepažymi sistemoje, apie tave nėra jokios žinios ir policininkai gali daryti, ką nori, – pavyzdžiui apklausti įtariamąjį nedalyvaujant jo advokatui“, – stebėjosi kriminologas T.Siska.
Be to, kai kada Homano aikštės pareigūnai netgi meluoja, nurodydami, kad sulaikytiesiems buvo suteikta teisė pasimatyti su advokatu.
2007 metais į Čikagos policininkų rankas pakliuvusi Chevoughn teigė, jog policijos ataskaitoje buvo parašyta, kad jos apklausoje dalyvavo ir teisininkas.
„Aš ten buvau labai ilgai, gal 10 valandų. Kol mane kamantinėjo, jaučiausi sustingusi it akmuo. Mane laikė narve“, – prisiminė moteris. Anot jos, advokatas atvyko tik tada, kai pareigūnai perkėlė ją į kitą nuovadą, kur turėjo paimti jos pirštų atspaudus.
Meras privirė košės
Skandalas dėl galimų kankinimų bręsta jau ilgai, bet Čikagos policijos departamentas pastaruoju metu neišbrenda ir iš kitokių bėdų.
Per kelerius metus mieste, kaip ir visose JAV, policininkai nušovė kelis beginklius juodaodžius. Tai paskatino milžiniškus protestus.
Aktyvistai reikalavo, kad dėl 2014 metais nušauto paauglio Laquano McDonaldo mirties atsakomybę prisiimtų ir atsistatydintų Čikagos meras Rahmas Emanuelis.
Tačiau politikas ginčą išsprendė ir savo kailį gelbėjo į policijos pajėgų vadovo vietą paskirdamas 27 metus Čikagos policijoje dirbusį juodaodį komendantą Eddie Johnsoną.
Be to, vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip policininkas į L.McDonaldą šauna 16 kartų, buvo paviešintas tik praėjusių metų pabaigoje – praėjus daugiau nei metams po nusikaltimo.
„Ar R.Emanuelis būtų buvęs perrinktas, jeigu nužudymo vaizdo įrašas būtų buvęs paviešintas iš karto? Tikrai ne. Vaizdo įrašas būtų atėmęs iš jo visų juodaodžių balsus“, – pernai rašė „Chicago Tribune“ apžvalgininkas Johnas Kassas.
Kapstosi iš bėdos
Ketvirtadienį paviešinta Čikagos policijos departamento darbo grupės parengta ataskaita irgi buvo negailestinga: didžiausia pareigūnų bėda mieste yra rasizmas.
Mat trys iš keturių policijos sustabdytų asmenų yra juodaodžiai, nors jie sudaro tik trečdalį Čikagos gyventojų.
Skandalų išvargintas Policijos departamentas po truputį mokosi. Šią savaitę Čikagos miesto taryba parekomendavo išmokėti kompensacijas dviejų dėl pareigūnų kaltės žuvusių sulaikytųjų artimiesiems.
Mirtinai sumušto ir elektros šoku kelias valandas trankyto Philipo Colemano šeimai turėtų būti skirta 4,9 mln. JAV dolerių (4,4 mln. eurų) išmoka.
Dar 1,5 mln. JAV dolerių (1,3 mln.) eurų gaus Justino Cooko artimieji. 29 metų amerikietis mirė ištiktas astmos priepuolio, kai jį pasiviję policininkai atėmė iš jo inhaliatorių. („The Guardian“, „The Atlantic“, LR)
