Napoleonas Bonaparte’as yra sakęs, kad kariuomenė žygiuoja pilvu. Tad jei atsargų stinga, o kariai alkani, laimėti mūšį bus sunku.
Regis, tai puikiai žino ir JAV karinių pajėgų vadai. Amerika jau daugiau nei šimtmetį skiria daug lėšų mokslininkams, kurie ieško būdų, kaip ilgiau išsaugoti maistą šviežią net ekstremaliomis sąlygomis.
Bet jų sukurtos specialios pakuotės, produktų apdorojimo būdai ir kiti išradimai nelieka tiktai karių valgyklose.
Jei apsidairytumėte parduotuvėje, čia atrastumėte daugybę maisto pakuočių, kurios iš pradžių buvo sukurtos JAV kariškių maistui laikyti, o vėliau pasaulyje tapo kasdieniu dalyku. Tokias pakuotes tyrinėjusios maisto žurnalistės Anastacios Marx de Salcedo teigimu, jei iš prekybos centrų išneštume maisto pakuotes, kurios buvo iš pradžių sukurtos kariams, parduotuvių lentynos liktų pustuštės.
Saugo šviežius produktus
Karo reikmėms sugalvotų pakuočių galima atrasti beveik kiekviename maisto prekių skyriuje.
Pavyzdžiui, dabar parduodami salotų lapų mišiniai, kurie supakuoti plastikiniuose maišeliuose su specialiomis dujomis. Kol nepraplėši plastikinio maišelio, šie žali lapeliai atrodo beveik nemirtingi.
„Tokios jau paruoštos valgyti salotos sudėtos į pakuotes su vadinamąja modifikuota atmosfera. Tai pristabdo jų gedimą, – pasakojo A.Marx de Salcedo. – Šis pakavimo būdas išrastas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai kompanija „Whirpool“ vykdė projektą su JAV kariniu laivynu.
Pirmą kartą pakuotės buvo panaudotos siunčiant salotas ir salierus į Vietnamą.
Tiesa, iš pradžių pakuotės su modifikuota atmosfera naudotos visam krovininiam konteineriui, o tik vėliau salotas imta pakuoti atskiromis porcijomis.“
Kariams išrastos technologijos taip pat išmokė išsaugoti natūralių sulčių, dabar populiarių vadinamųjų glotnučių ir žaliųjų kokteilių šviežumą.
„Kai kurie jų apdoroti aukštu slėgiu, – rodydama į surikiuotus stiklinius ir plastikinius sulčių buteliukus tvirtino žurnalistė. – Šis maisto išsaugojimo metodas buvo išrastas paskutiniais XX a. dešimtmečiais, kai reikėjo sugalvoti technologiją, kuri pakeistų šiluminę sterilizaciją (kaitinimą aukštoje temperatūroje. – Red.), dėl kurios pasikeisdavo ir maisto skonis, ir tekstūra.“
Teigiama, jog aukštu slėgiu apdoroti produktai – pavyzdžiui, natūralios sultys – išsaugo savo gerąsias medžiagas ir gaivų skonį. Tuo metu jas kaitinant ir vitaminai žūva, ir gėrimo gaivumas pranyksta.
Būtent todėl apdorojimo aukštu slėgiu metodą netrukus perėmė ne tik didelės kompanijos, bet ir smulkusis verslas – ypač sveikuoliškais produktais prekiaujantys verslai.
Norėjo aprūpinti vitaminais
Bet, kaip teigė A.Marx de Salcedo, toks apdorojimo būdas atsirado palyginti neseniai, o iki tol būta ir kitokių bandymų išsaugoti sulčių šviežumą.
Antrojo pasaulinio karo metais išrastas šaldytas apelsinų sulčių koncentratas, nes karinių pajėgų vadai norėjo užtikrinti, kad jų vyrams netrūktų vitamino C.
1942-aisiais grupė mokslininkų rado būdą, kaip iš sulčių išgarinti vandenį, bet neprarasti šviežių apelsinų skonio.
Toks būdas buvo sugalvotas specialiai kariuomenės intendantų, kurie rūpinosi karinių dalinių ir įstaigų ūkiu, prašymu. Vis dėlto teigiama, kad karo fronto šie apelsinų sulčių koncentratai niekada taip ir nepasiekė.
Technologija buvo parduota didelei korporacijai ir pateko į rinką su prekės ženklu „Minute Maid“, kuris dabar garsus pasaulyje.
Panašiai buvo ir dėl gerai žinomų bulvių traškučių „Pringles“.
Iš pradžių JAV karinių pajėgų vadovybės prašymu buvo sukurti traškučiai, suformuoti iš dehidratuotų bulvių dribsnių, ir sudėti į aukštas apvalias dėžutes.
Vėliau jie pateko ir į civilių vartotojų rinką bei tapo vienu žinomiausių produktų pasaulyje.
Pakeitė mėsos vartojimą
Karinių pajėgų poreikiai pakeitė net ir tai, kaip šiandien vartojame mėsą ir kokia ji parduodama prekybos centruose.
„Praėjusio amžiaus pradžioje mėsa buvo parduodama tiesiog su kaulais ir niekada nebuvo siūloma pirkėjams atitirpdyta, – tvirtino žurnalistė A.Marx de Salcedo. – Iš skerdyklų buvo gabenama visa gyvulio skerdena, o mėsininkai savo parduotuvėse paruošdavo produktą pirkėjams.
Tačiau per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus reikėjo pamaitinti milžinišką būrį kariškių.
Todėl buvo sugalvota nupjaustyti mėsą nuo kaulų ir užšaldyti ją dėžutėse.“
Taip norėta palengvinti kariuomenės virėjams gyvenimą – niekas neturėjo laiko pjaustyti mėsos nuo kaulų.
O užšaldyti mėsą reikėjo, kad ji atlaikytų ilgą kelionę į frontą – nenorėta rizikuoti apnuodyti kareivius sugedusia mėsa.
Tiesa, kaip pasakojo maisto istorija besidominti žurnalistė, iš pradžių sušaldyti mėsos gabalai ir gaminiai nesulaukė didelių liaupsių. Tuo metu buvo taikomas tiktai lėto užšaldymo procesas ir mėsa pavirsdavo rudais, neišvaizdžiais sušalusiais luitais, kuriuos kariškių virėjai turėdavo kapoti kirviais.
Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo šaldymo technologijos buvo patobulintos, o atitirpdyta ir į dėžutes sudėta mėsa tapo labai populiari ir tarp civilių vartotojų.
„Dabar JAV maždaug 90 proc. mėsos parduodama būtent tokiose pakuotėse“, – pasakojo A.Marx de Salcedo.
Ištobulino maisto konservus
Antrojo pasaulinio karo metais taip pat buvo labai populiari skardinėse konservuota mėsa, dešrelės ir įvairūs mėsos patiekalai. Pavyzdžiui, spagečiai su mėsos padažu.
Mėsos konservai skardinėse buvo vienas seniausių fronto palydovų. Tokiomis maisto atsargomis mito jau Napoleono laikų kariai.
Ir nors ilgainiui tai tapo vienu populiariausių karinių pajėgų maisto atsargų kaupimo būdų, konservavimas turėjo ir nemažai trūkumų.
„Skardinės gali būti pavojingos, kartais sužaloti, – aiškino žurnalistė A.Marx de Salcedo. – Be to, jos taip pat buvo brangios ir sunkios.“
Todėl praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jau buvo išrastos patogesnės ir lengvesnės plastikinės maisto pakuotės – laminuoti, sandarūs krepšeliai su folija išklijuotu vidumi.
Į juos pradėti pakuoti tie patys troškiniai ir kiti jau pagaminti patiekalai, kuriuos kariškiai anksčiau valgydavo iš skardinių. Šiuos maišelius buvo galima šildyti ir juose ruošti patiekalus užpilant karštu vandeniu.
Mėgino mažinti svorį
Maisto atsargų svoris visuomet buvo vienas svarbiausių kriterijų karinėms pajėgoms. Kuo mažiau nereikalingo balasto kuprinėje – tuo geriau.
Todėl ieškota būdų, kaip padaryti tam tikrus produktus lengvesnius. Dažniausiai tai buvo daroma džiovinant maisto produktus.
Taip buvo sugalvoti ir sūrio milteliai, kurie buvo naudojami ruošiant padažus ir sriubas kariškiams. Išdžiovintas sūris subyrėdavo į miltelius ir didžiuliai jų paketai buvo siunčiami į frontą.
„Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui netgi atsirado nedidelė sūrio džiovinimo pramonė, – pasakojo A.Marx de Salcedo. – Grynų miltelių niekas nepirko, todėl buvo atsigręžta į kitus maisto gamintojus. Taip 1948 m. atsirado kukurūzų traškučiai, apibarstyti sūrio milteliais, kuriuos mes dabar žinome kaip „Cheetos“.
Taupant vietą kuprinėse buvo sugalvoti ir energiniai bei dribsnių batonėliai.
„Energiniai batonėliai turi ilgą istoriją, kuri susijusi su šokolado atsiradimu kariškių valgiaraštyje. XX a. pradžioje kariškiams šokolado buvo įdedama tik atsargai – kaip atsarginio maisto šaltinio, jei visa kita baigtųsi.
Bet jie saldumyną visada suvalgydavo, – tvirtino maisto žurnalistė. – Todėl valdžia nutarė sukurti ne tokį skanų šokoladą. Tiesa, patobulino jį taip, kad kariškiai jo suvalgę imdavo vemti ir netekdavo svorio.“
Tad vėliau, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, JAV armijos vadovybė paprašė kompanijos „Hershey“ sukurti tokį šokoladą kariškiams, kuris nesukeltų šalutinio poveikio ir būtų „tik šiek tiek skanesnis nei virta bulvė“.
Išbandė džiovinimą šalčiu
Vienu metu JAV karinių pajėgų vadai buvo sugalvoję, kad visas kariškių maisto atsargas turėtų sudaryti šalčiu džiovinti produktai, suspausti į batonėlius. Taip kariškiai valgytų pusryčių dribsnius, sriubas ir kitus patiekalus.
Bet šalčiu džiovintas maistas niekam nepatiko, todėl reikėjo ieškoti plano B – jam įkvėpimą suteikė ne kas kita, o šunų ėdalas.
Kompanija „General Foods“ septintajame dešimtmetyje buvo sukūrusi supresuoto šunų ėdalo paplotėlį, kuris buvo ir minkštas, ir tąsus.
Taip buvo sugalvota supresuoti tokius džiovinto maisto produktus, kurie ne tik teiktų energijos, bet ir būtų skanūs.
Vėliau tokius batonėlius valgė ir amerikiečių astronautai per misiją „Apollo 15“: jie užkandžiaudavo supresuotais džiovintų abrikosų batonėliais – panašiais, kokių galime nusipirkti šiandien.
Dideli reikalavimai maistui
Taigi kariškių poreikiai lėmė vartojimo įpročių kaitą ir civilių gyvenime. Bet tai, pasak maisto žurnalistės A.Marx de Salcedo, turi ir trūkumų.
„Karių maisto produktai, pagal Kongreso įgaliojimą, 26 laipsnių temperatūroje turi išlikti nesugedę mažiausiai trejus metus“, – pasakojo A.Marx de Salcedo.
Kariškių maistui skirtų technologijų prioritetai yra ilgaamžiškumas, patvarumas, įperkamumas ir platus skonio spektras.
Tačiau vienas svarbus aspektas čia neturi reikšmės: niekas negalvoja apie ilgalaikes tokio maisto pasekmes sveikatai.
„Toks ilgai negendantis maistas dažnai buvo gaminamas naudojant cheminius priedus – stabilizatorius, tirštiklius, emulsiklius. Dėl jų mūsų maistas ne toks sveikas, koks galėtų būti“, – apgailestavo žurnalistė.
Be to, kaip teigė moteris, kariniai produktai buvo kuriami palyginti trumpam laikui: karo situacijai, mūšiams, kovinėms operacijoms.
Ekstremaliomis aplinkybėmis rūpėjo tik likti gyviems – niekas nesvarstė, kokių ilgalaikių pasekmių karių sveikatai turės toks maistas.
Visa bėda – tai, kad šis trumpalaikėms situacijoms skirtas maistas ilgainiui atsirado civilių rinkose ir tapo kasdieniais produktais.
„Taigi galima sakyti, kad maisto technologijų mokslininkai kariškių racioną pavertė visų vartotojų maistu.
Tame procese mes, vartotojai, nedalyvavome, o turėtume būti į tai įtraukti“, – įsitikinusi A.Marx de Salcedo. (VICE, LR)
Iš JAV armijos – į civilių kasdienybę
Į kasdienį žmonių gyvenimą iš karo fronto pateko ne tik maisto pakuotės, bet ir kiti daiktai. Pavyzdžiui, GPS navigacijos sistema. Šią sistemą praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje naudojo JAV kariškiai, o nuo 1996 m. ji tapo prieinama visuomenei.
Civiliams kariškiai taip pat perdavė tokį kasdienį daiktą kaip lipnioji juosta. Ji buvo išrasta 1942 metais ir naudota sandarinti amunicijos dėžes, kad į jas nepatektų vandens. Antrajame pasauliniame kare ši nepermatoma stipriai fiksuojanti juosta buvo naudojama net ir taisant karinę įrangą.
Be to, kariškių naudoti prietaisai įkvėpė sukurti mikrobangų krosnelę. 1945-aisiais amerikiečiai mokslininkai netyčia pastebėjo, jog JAV kariškių naudojami radaro siųstuvai mikrobangų pavidalu sukuria pakankamai karščio, kad galėtų pašildyti maistą. Ši technologija vėliau buvo panaudota gaminant mikrobangų krosneles, kurios prekybos vietose pirmą kartą pasirodė 1947 metais.
Galiausiai kariškiams buvo sukurti ir pirmieji kompiuteriai. Pirmasis elektroninis kompiuteris ENIAC, kuris sugebėjo atlikti skirtingas programines funkcijas, buvo sukurtas Antrojo pasaulinio karo metais JAV karinėms pajėgoms. Pastarosios parėmė mokslininkus, kad jie sukurtų kompiuterį, kurį būtų galima naudoti balistinių tyrimų laboratorijoje.
