Šiuo metu Vokietijoje yra kone 70 tūkstančių nepilnamečių pabėgėlių. Vienas jų – 17-metis Zia – daugiau nei metus gyvena Hamburge.
Nuo praėjusių metų rudens jis turi ir globėją, į kurią gali kreiptis visais klausimais, kol sulauks pilnametystės.
Kai Pia Kohles bendrauja su Zia, ji kalba lėtai, aiškiai ištardama kiekvieną žodį. Jeigu susikalbėti su paaugliu nepadeda žodinė kalba, į pagalbą pasitelkia pirštus ir rankas.
O kai ir tai negelbėja, vartojami pavieniai angliški žodžiai – jiems abiem dar sunku laisvai susikalbėti vokiškai.
Jaunasis afganistanietis savo kelionę į vokiečių kalbos labirintus pradėjo vos prieš metus, o prieš dvejus jis buvo priverstas palikti savo šeimą Irano pabėgėlių stovykloje.
Pernai rudenį vaikinas susipažino su hamburgiete P.Kohles, kuri valstybinių institucijų padedama tapo jo oficialia globėja.
Susitikti su Zia „Lietuvos ryto“ žurnalistei pavyko ne iš karto. Kurį laiką jis ir su savo globėja ponia Kohles bendravo tik telefono žinutėmis.
Kankina šeimos ilgesys
Kai šeimos ilgesys būna nepakeliamai stiprus, jaunuolis slepiasi nuo visų savo bendrabučio kambaryje
Tokiomis akimirkomis jėgų yra tik svarbiausiai veiklai: mokyklai ir sportui. O bendrauti su kitais norisi mažiausiai.
Irane likusio jaunesniojo brolio, sesers ir tėvų Zia ilgisi kasdien, tačiau stengiasi šiuos jausmus kontroliuoti. Tik jie ne visada valdomi.
Nuo tada, kai liko vienas, paauglys kenčia didelius galvos skausmus. Kaip ir tą dieną, kai susitiko su žurnaliste: vaikinas vis laikėsi už galvos, spausdamas pirštais prie smilkinių.
„Ar galėčiau pasinaudoti tavo telefonu?“ – kiek nedrąsiai kreipėsi sportiško sudėjimo jaunuolis į P.Kohles, matydamas, kad jam vis dar nepavyksta minčių reikšti vokiečių kalba.
Zia surinko numerį, atsiliepė vieno Hamburgo architektų biuro vadovė, puikiai kalbanti dviem – vokiečių ir persų – kalbomis.
„Jis pas mus atliko praktiką. Aš pasisiūliau padėti, jeigu turės kalbos problemų“, – apie pažintį pasakojo guvus moteriškas balsas. Ji ir padėjo mums susikalbėti su vaikinu.
„Aš tikrai laimingas, kad turiu savo globėją. Man dar daug kas čia neaišku. Tai visada žinau, į ką galiu kreiptis“, – pasakojo Zia.
Bet su globėja vaikinas bendrauja ne tik teisiniais klausimais. Kartą per savaitę jie susitinka pietų ar ką nors kartu nuveikia.
P.Kohles – viena iš šimto Hamburgo globėjų, kuri savo noru panoro perimti atsakomybę už nepilnametį pabėgėlį. Tokių globėjų galėtų būti penkiagubai daugiau, tačiau tam trūksta darbuotojų.
Atsakinga globėjų atranka
Remiantis Vokietijos įstatymų tvarka, kiekvienas be tėvų esantis nepilnametis gauna valstybės paskirtą globėją. Nesvarbu, jis vokietis ar kitos tautybės pilietis.
Bet tokie globėjai vienu metu gali globoti keliasdešimt nepilnamečių. Todėl kiekvienas jaunuolis turi teisę pareikšti norą gauti asmeninį globėją. Pastarasis yra tik savo noru sutinkantis perimti atsakomybę už be tėvų likusį jaunuolį.
Kas jais gali tapti, rūpinasi vaikų teisių apsaugos tarnyba. Hamburge už tai atsakingi Manfredas Gutke ir jo du kolegos.
„Lietuvos rytui“ vyras pasakojo, kad labai svarbu, ar norą nepilnamečiu rūpintis pareiškęs žmogus tikrai pasirengęs padėti.
Jo šeima negali prieštarauti naujai atsakomybei. Jis privalo turėti lanksčią dienotvarkę ir turėti pakankamai laisvo laiko.
Mat globėjo atsakomybės sritis – ataskaitų rašymas, bendravimas su jaunuolio mokymo įstaiga, gyvenamosios vietos atstovais, gydytojais, vaikų tarnyba.
Tik po pokalbio su specialistais nusprendžiama, ar būsimasis globėjas galės dalyvauti specialiuose mokymuose.
Beveik du mėnesius, kartą per savaitę, po 2 valandas – tiek trunka svarbiausias temas apimantys kursai: nuo teisinių temų iki kultūrinio bendravimo subtilumų ir psichologinių žinių bendraujant su sunkias psichologines traumas patyrusiais jaunuoliais.
Sprendimą palaikė šeima
„Prisipažinsiu, po pirmojo seminaro buvau suabejojusi, ar tikrai noriu šios atsakomybės. Teisinė informacija mane kiek išgąsdino, bet vėliau mano noras tapti globėja tik sustiprėjo“, – prisipažino 17-metį Zią globojanti P.Kohles.
Energinga, į penktąją dešimtmetį įžengusi moteris vadovauja modelių agentūrai ir viena augina 13-metį sūnų.
„Feliksas nuo pat pradžių žinojo mano planus, – pasakojo hamburgietė. – Į pirmąjį susitikimą su Zia ėjome kartu, kad matytų, jog vaikinas jam ne konkurentas.“
Šį moters sprendimą – tapti savanore globėja – palaikė ir jos artimieji.
P.Kohles stebėdama ir girdėdama, kokie pabėgėlių srautai atvyksta į Europą, negalėjo nurimti ir draugams nuolat kartojo: „Turiu ir aš kaip nors jiems padėti.“
Atsitiktinis pokalbis su nepažįstama moterimi ją nuvedė į vaikų teisių apsaugos tarnybą.
Tarnybos atstovo M.Gutke teigimu, daugiausia globėjais tampa darbingo amžiaus – 25–55 metų asmenys. „Manau, kad tai – labai svarbus aspektas. Jaunuoliai, kurie integruojami į naują aplinką, mato pavyzdį, kaip žmonės čia gyvena“, – pabrėžė M.Gutke.
Pamažu užmezga draugystę
Kas taps kieno privačiu globėju, taip pat sprendžia vaikų teisių apsaugos tarnyba. O ar jie vienas kitam tinka ir patinka, lemia abiejų pusių atsakymai po pirmojo susitikimo.
Tiek globėjas, tiek globotinis turi sutikti su paskyrimu ir tik tada prasideda jų draugystė.
„Žinoma, kartais nutinka, kad kas nors nesutinka su parinkimu, bet taip būna išties retai“, – patikino M.Gutke.
Tačiau net prisiėmę visą atsakomybę už jaunuolį globėjai netampa jų naujais įtėviais.
Jaunuoliai artimai bendrauja su juo besirūpinančiu asmeniu, tačiau jie ir toliau gali gyventi atskirai nuo globėjo, o su juo pasimatyti tik susitarus susitikti.
Vis dėlto kai kuriais retais atvejais nepilnamečiai apsigyvena pas savo globėją. Tačiau ir tai turi vykti abipusiu susitarimu.
Beje, kartais jaunuoliai net nedrįsta savo tėvams pasakyti apie turimus globotojus.
„Tėvai dažniausiai dėl to būna patenkinti, nes šie žino, kad kas nors rūpinasi jo vaiku“, – patirtimi dalijosi M.Gutke.
Plūsta nepilnamečiai
Beveik 90 proc. Vokietiją pasiekusių nepilnamečių pabėgėlių yra vaikinai. Dažniausias jų amžius – 15–17 metų. Nors kartais karas ir kitos nelaimės į šią šalį atveja ir jaunesnių pabėgėlių.
Pirmiausia nepilnamečiai paskiriami į laikinos nakvynės įstaigą. Ten tikrinama jų sveikatos būklė, aiškinamasi, kur jų tėvai, kokios pabėgimo priežastys.
Taip pat aiškinamasi, koks jaunuolio amžius – tam skiriama gydytojo patikra. Dažnam tenka ir kelnes nusimauti – taip tikrinamas genitalijų plaukuotumas.
Perėjus tokias pirmines procedūras nepilnamečiams pabėgėliams surandama mokymosi įstaiga, nuolatinė gyvenamoji vieta ir ieškoma būdų, kaip padėti jam savarankiškai gyventi.
Dažnai geresnių gyvenimo sąlygų tenka ieškoti globėjams, kad jų globotiniai turėtų saugią erdvę.
„Vienoje patalpoje gyventi kartu su dar 12 žmonių nėra lengva, – sakė M.Gutke iš vaikų teisių apsaugos tarnybos. – Kelyje patirti įspūdžiai ir išgyvenimai bei šeimos ilgesys dažną priveda iki ašarų, riksmų, skrandžio ir galvos skausmų.“
Išsiuntė sūnų vieną
„Lietuvos ryto“ kalbintas Zia pabėgėlio statusą turi jau ilgą laiką. Su šeima jie bėgo iš Afganistano ir prisiglaudė Irane. Bet šioje šalyje pabėgėlių vaikai mokyklos lankyti negali.
Kai vaikinui suėjo 15 metų, tėvai jį išleido į Vokietiją, kur saugiau. Su viltimi, kad jis šalį pasieks gyvas.
Mat, naujausiais Interpolo duomenimis, kelyje į Europą iki šiol dingo beveik 10 tūkst. vienų išleistų nepilnamečių. Ziai pasisekė, nors kelionė ir užtruko metus.
„Ką jaunuolis patyrė per šiuos keliavimo metus, kai kurie per visą savo gyvenimą tiek nepatiria“, – atsidūsta jo globėja P.Kohles.
Moteris žinojo, kad geriau nekamantinėti savo globotinio per pirmus susitikimus apie tai, ką patyrė kelyje.
Specialistai tai prilygina druskos pylimui ant žaizdos.
„Bet žinote, man nesidomėjimas vaikinu ir jo šeima būtų jo gyvenimo ignoravimas, – tikino Zios globėja. – Jei jis nebūtų norėjęs pasakoti apie save, būčiau atsakymo ir nesulaukusi. Aš jam nuolat kartojau: „Jeigu nenori, pasakoti neprivalai.“
Bendravimui reikia kantrybės
Iš tiesų, dienraščio kalbintai moteriai pasisekė. Ji su jaunuoju afganistaniečiu bendravimo problemų neturi.
Tačiau, pasak Hamburgo vaikų teisių apsaugos tarnybos, dažnai būna kitaip.
„Užmegzti artimesnį kontaktą su globojamu jaunuoliu gali pavykti ne iš karto. Svarbu tai priimti ne asmeniškai, o žinoti, kur slypi priežastys“, – pasakojo M.Gutke.
Kelionė, kuri skaičiuojama ne valandomis, ne savaitėmis, o mėnesiais arba netgi metais, sugadina nepilnamečių komunikacijos įgūdžius.
„Per savo karčią patirtį jie išmokę ne viską pasakyti, kai kurią informaciją nutylėti. O kai staiga prieš jį stovi asmuo – net jei tai naujasis jo globėjas – ir sako: „Dabar pasakok apie save“, norimo atsakymo galima neišgirsti“, – sakė M.Gutke.
Vaikų teisių apsaugos tarnyboje dirbančiam vyrui tenka dažnai globėjams priminti, jog šiame bendravime ypač reikia kantrybės ir laiko pasitikėjimui užsiauginti.
Dar daug kantrybės prireiks ir bendraujant su afganistaniečiu Zia. Labiausiai jis trokšta vėl būti kartu su šeima. Didžiausia jo svajonė, kad šeimos nariams pavyktų atvykti į Vokietiją.
Tačiau iki tol jaunuoliui dar reikės įveikti kalbos pinkles, baigti mokyklą. Ką norėtų veikti ateityje, jis taip pat žino – svajoja tapti architektu.
Iki pilnametystės vaikiną globos P.Kohles, o tada, jei abu to norės, bendraus toliau.
Paklausta, ar ketina prisiimti atsakomybę už dar vieną jaunuolį, moteris atsako teigiamai.
„Tikrai taip, – be jokio abejonės šešėlio atsakė P.Kohles. – Kodėl aš tai darau? Nemanau, kad šie jaunuoliai nusprendžia palikti tėvų namus ir pėsčiomis išsiruošti į pavojingą kelią ieškodami nuotykių. Džiaugiuosi, kad galiu ištiesti pagalbos ranką.“
Į Europą plūsta nepilnamečiai pabėgėliai
Skaičiuojama, kad 27 proc. pabėgėlių, kurie 2015 m. atvyko į Europą, yra nepilnamečiai. Tai daugiau kaip 270 tūkst. paauglių ir vaikų. Iš viso nuo 2015 metų pradžios Europą pasiekė daugiau nei milijonas pabėgėlių.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ teigė, kad Europą pasiekė dešimtys tūkstančių nepilnamečių be tėvų palydos. Metų pradžioje Vokietijos valdžia tikino, kad į šalį vien per 2015-uosius atvyko 60 tūkstančių vaikų, kurių nelydėjo tėvai.
Daugiausia nepilnamečių pabėgėlių į Vokietiją atvyko iš Sirijos, Afganistano, Somalio, Eritrėjos, Maroko ir Alžyro.
Šalies vyriausybė taip pat pateikė informaciją, kad nuo praėjusių metų pradžios šalyje iš pabėgėlių centrų dingo apie 5 tūkst. vaikų. Policijos manymu, jie tapo nusikaltėlių aukomis. 10 proc. dingusiųjų amžius neviršijo 13-os.
Panašią informaciją skelbė ir Švedija: valdžios atstovai praėjusių metų spalį pranešė, kad šalyje gali būti dingę maždaug tūkstantis pabėgėlių vaikų. Visi jie buvo atvykę į Treleborgo miestą Švedijoje, kur įkurtas pabėgėlių centras, tačiau po kiek laiko dingo.
Europolo tvirtinimu, vaikai ir nepilnamečiai pabėgėliai dažnai tampa nusikaltėlių taikiniu bei prekybos žmonėmis aukomis. Europolas yra užfiksavęs atvejus, kai vaikai buvo parduodami už 4–8 tūkstančius eurų.
