Iki šiol mūsų žiniasklaidoje daugiausia yra kalbama (ir netrūksta džiugesio) apie tai, kad šiame viršūnių susitikime turėtų būti priimtas sprendimas dislokuoti po vieną NATO batalioną Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kiekvienas turėtų maždaug po tūkstantį NATO karių, o batalionams vadovautų skirtingos NATO šalys. Lenkijoje – JAV, Lietuvoje – Vokietija, Latvijoje – Kanada, o Estijoje – Jungtinė Karalystė.
Mažiau kalbama apie tai, kad išgirdusi apie šiuos planus, Rusija pareiškė, jog šiame regione ji dislokuos dar papildomai tris divizijas , kurių kiekvienos sudėtyje bus po 10-20 tūkst. karių bei grasina į šalia Lietuvos ir Lenkijos esančią Kaliningrado sritį atvežti „Iskander“ tipo raketas, galinčias nešti taip pat ir branduolinį užtaisą. Vadinasi, karinių jėgų balansą Rusija vis tiek vienareikšmiškai nusvers savo naudai.
O įtakingų Vakarų šalių žiniasklaidos priemonių žurnalistai, šiomis dienomis stebintys Varšuvos viršūnių susitikimo eigą, prieš tai apsilankė ir galimai „karštuoju tašku“ laikomame Suvalkų trikampyje Lenkijoje, ir Rusijos bei Lietuvos valdomosiose Kuršių Nerijos atkarpose, ir Kaliningrado srityje. Pabuvoję pastarojoje Rusijos valdomoje teritorijoje, jie pranešė, kad bazėse, kur Rusija grasina dislokuoti „Iskander“, jau vyksta visi paruošiamieji darbai. Taigi, šį kartą tai nėra tik tušti Rusijos grasinimai.
Būtent todėl Vakarų šalyse sprendimas dislokuoti po batalioną NATO karių Lenkijoje ir Baltijos šalyse yra vertinamas daugiau, kaip įtikinamas ženklas Rusijai ir simbolis, svarbus šio regiono šalims, kad jos bus saugomos kitų NATO valstybių, nei priemonė, galinti išspręsti saugumo situaciją regione. Priemonė, visų pirma svarbi, mūsų šalims.
Bet šis NATO viršūnių susitikimas ir jame galimi priimti sprendimai yra laikomi labai svarbiais ir visam Šiaurės aljansui bei galimai kitoms Europos šalims, kurios nėra NATO narės, nes dar tam neapsisprendė, ar dar negali tapti šio bloko dalimi. Kitaip sakant, šis susitikimas Varšuvoje yra svarbus bendrai Vakarų pasauliui. Kodėl?
Visų pirma, dėl to, kad po „Brexit“ daugelis spėja, jog Europos Sąjunga ( ES) bus dar silpnesnė, nei iki šiol. Nepaisant garsių kalbų, skambėjusių ką tik įvykusiame ES viršūnių susitikime, jog visiems reikia susitelkti ir rasti kelių, kaip tapti dar labiau stipresniais, tvirtinimų, jog ES šalių politikams ir institucijų vadovams būtina dabar išgirsti, ko siekia eiliniai Europos valstybių piliečiai. ES gali laukti gana didelė krizė.
Kyla klausimas, kas tada turi būti ta institucija, kuri užtikrintų politinį stabilumą Europoje. Visi pirštais rodo į NATO. Dvi institucijos: ES ir NATO dešimtmečius buvo tarsi du glaudžiai susiekiantys indai. NATO suteikė „kietojo saugumo“ garantijas, o ES – „minkštojo saugumo“. Nors NATO yra karinis aljansas, ši institucija yra svarbi užtikrinti ir saugumą ekonominėms institucijoms, ir demokratinių vertybių plėtrą Europoje, t.y. atlikti uždavinius daug platesnius, nei numatyta karinio bloko veikloje.
Be to, NATO tai ir transatlantinis Europos ryšys. Ne tik su JAV, kuri skyrė didžiąją dalį lėšų šio bloko išlaikymui, bet ir su kita įtakinga Amerikos žemyno šalimi: Kanada. Abi šios šalys taip pat yra suinteresuotos ne tik Europos saugumu, bet ir stabilumu.
Dabar Europai, kaip ir bendrai Vakarų pasauliui kyla du dideli iššūkiai, kurie Vakarų šalių yra įvardinami, kaip skirtingi, bet pirmą kartą ( taip gali ir atsitikti) ir, kaip abi keliančios didelę grėsmę. Tai islamiškojo fundamentalizmo bei terorizmo pavojus, atsiritęs iš nestabilių Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos kraštų į Europą bei Vladimiro Putino Rusijos karinė grėsmė ne tik kaimyninėms šalims, bet ir visam NATO.
Pirmuoju atveju, kalbant apie islamiškojo radikalizmo ir radikalizmo pavojų, nekyla nuomonių skirtumo, kad visa tai reikia kažkaip įveikti. Nėra minčių, kad čia dar gal reikėtų ieškoti dialogo su „ Islamo valstybe“ ar Al-Qaida“., bet neturima atsakymo, kaip NATO ir bendrai Vakarų pasaulis šią problemą galėtų spręsti. Juo labiau, kai dalis šia radikalia ideologija užkrėstų žmonių galimai yra jau Vakarų pasaulio šalyse. Nėra suvokimo ir kokių veiksmų galėtų imtis NATO, stabdydama nelegalią imigraciją.
Bet visi supranta, jog pasaulis aplink pasikeitė. Jeigu anksčiau Vakarų šalys ėjo į islamo kraštus, siekdamos ten skleisti demokratiją, ar apsirūpinti energetiniais ištekliais, o gal vykdydamos kitų geopolitinių interesų kupiną politiką, bandant išstumti iš ten įvairių šalių įtakas, tai dabar viskas yra atvirkščiai.
Vakarai nebežino, ką daryti Sirijoje, Libijoje, Irake, Afganistane, o pavojus iš ten ateina jau labai realus. Tai dabar supranta ne tik Pietų Europos šalys, bet ir rytinės ES bei NATO valstybės. Panaši situacija yra ir vertinant grėsmę Europai iš rytų. Jeigu anksčiau tik rytinės NATO ir ES šalys akcentavo V. Putino Rusijos karinę grėsmę, tai dabar tai vis labiau ima suvokti ir daug toliau nuo Rusijos nutolusios į vakarus ar pietus Europos šalys.
Dažnai vienintelis skirtumas šių valstybių politikoje yra tik kalbant apie taktinius veiksmus, ką daryti su Rusija. Ne dėl to, kad viena ar kita šalis nesuvokia grėsmės, o dėl to, kad nežino, kaip elgtis, ką daryti, kad nuimti šią grėsmę nuo Europos pečių.
Žinoma, yra dar ir „šrioderizmo“ fenomenas, bet tai atskiras reiškinys, kai įtakingas politikas pasisako už politiką, už ką jam „Gazprom“ moka didelius pinigus. Tai jau yra panašiau į politinę korupciją iki šiol politinio gyvenimo skaidrumu garsioje Europoje.
Kitos Vakarų šalys yra tik gerokai pasimetusios. Juo labiau, kai Kremlius ima grasinti ne tik konvencine ginkluote, kurios pajėgumai Rusijoje yra vis dar mažesni, nei NATO šalyse, bet ir branduoliniu ginklu. O tada, pavyzdžiui, ką daryti, jeigu Rusija nuspręstų iš dviejų pusių: iš Kaliningrado srities ir Baltarusijos atkirsti Baltijos valstybes per mažiau, nei 100 kilometrų pločio Suvalkų koridorių, jungiantį Lietuva ir kitas Baltijos šalis su Lenkija bei likusia Europa ir pagrasintų NATO šalims, jeigu šios norėtų ateiti į pagalbą, smogti branduolinį smūgį į Varšuvą ar kitas Vakarų valstybių sostines?
Klausimas yra labai rimtas. Ir ne tik Baltijos valstybių saugumui. Tai yra ir NATO, kaip viso karinio bloko patikimumo klausimas. Kaip išlaviruoti šioje situacijoje iš tos didelės karinės konfrontacijos, kurį savo elgesiu demonstruoja, kaip galimą V. Putino Rusija? Koks yra geriausias kelias parodyti kartu ir savo karinė galią ir pasiruošimą dialogui, žinoma su sąlyga, kad Rusija laikytųsi tarptautinės teisės principų, kuriuos pažeidė labai aiškiai, kai Ukrainoje, įvykdė Krymo aneksiją ir sukėlė karą Donbase.
Įvairios studijos atliktos per pastarąjį pusmetį Vakarų šalyse parodė, kad šiandien Rusija Vidurio ir Rytų Europos regione savo pajėgumais kai kur jau ir pralenkia NATO. Visa tai atskleidžia, kokia melaginga yra Kremliaus propaganda, kai teigia, kad tai NATO sustiprino pajėgas Europoje, o jos ginkluotė artėja prie Rusijos sienų.
Per laikotarpį nuo Šaltojo karo pabaigos NATO karinės pajėgos Europoje sumažėjo dešimt kartų ir dabar, matant Rusijos siekį politikos klausimus Europoje spręsti taip pat ir karinėmis priemonėmis, NATO tiesiog yra priversta vėl gražinti čia jų dalį.
Be to, Baltijos šalyse per daugiau, nei dešimt metų, įstojus į NATO, nedislokuota, kaip ir sutarta, jokių NATO šalių ginkluotės, kurią Rusija galėtų vertinti, kaip karinę grėsmę sau. O Rusija, priešingai, labai stiprino savo karinį buvimą Kaliningrado srityje ir bendrai Baltijos jūroje, kurią, kaip ir Juodąją jūrą nori paversti Rusijos įtakos zona.
Į visa tai Vakarai negali nereaguoti. Mažai kas dėl politinio korektiškumo iš šių šalių politikų brėžia politines paraleles tarp Hitlerio elgesio, artėjant Miuncheno susitikimui ir V. Putino veiksmų bei kalbų per visą šį laikotarpį po Krymo aneksijos, bet visi prisimena, kokios liūdnos buvo pasekmės ne tik Čekoslovakijai, o ir visai Europai, pasauliui, kai imtasi nuolaidžiavimo politikos asmeniui bei režimui, kurie nusprendė, kad savo karine galia su keliais partneriais jie gali šantažuoti visus kitus.
Nežinia, ar šiame susitikime Varšuvoje bus apibrėžta Rusija, kaip didelė grėsmė NATO. Taip, kaip „Islamo valstybė“. Tokių pasiūlymų, artėjant šiam susitikimui buvo.
Bet NATO šalių vadovai bei lyderiai, kiti atsakingi pareigūnai iš NATO šalių partnerių, tokių, kaip Švedija, Suomija, Ukraina ir Gruzija labai aiškiai suvokia savo atsakomybę, kalbant apie šių dienų V. Putino Rusijos grėsmę: jie turi padaryti sprendimus, kurie, iš vienos pusės, sustabdytų tą milžinišką karinę eskalaciją Europoje, o iš kitos pusės duotų suvokti: Vakarų šalių nevalia šantažuoti, nes tektų reikalą turėti su visu NATO.
O karinis jėgų balansas bendrai tarp NATO ir Rusijos yra tikrai ne pastarosios naudai. Tai turėtų suprasti bet koks, net didžiausių ambicijų turintis sveiko proto politikas.
Kaip ir tai, į kokį pragarą jis įstumtų ir savo šalį, savo šalies žmones, jei du pasauliai, turintys branduolinį ginklą: Rusija ir Vakarai, su partneriais stotų vienas prieš kitą. Daug geriau būtų bendromis pajėgomis: politinėmis, diplomatinėmis, ekonominėmis ir karinėmis bandyti įveikti islamiškojo radikalizmo bei terorizmo pavojų, tačiau tam pasaulis turėtų grįžti į status quo situaciją iki Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos.
