Visų pirma, priimti, kaip realybę patį faktą, kad D. Trumpas gali tapti JAV prezidentu. Aišku, viską nulems lapkričio mėnesį įvyksiantys rinkimai, o demokratų kandidatė Hillary Clinton yra rimta varžovė. Bet turėtume baigti kalbas apie tai, kad D. Trumpo žodžiais nereikia tikėti, kad jis yra nerimtas kandidatas ir išsako daug keistų dalykų.
Vargu, ar reikia kam nors sakyti Lietuvoje, kiek daug Europos, o tuo pačiu mūsų valstybės saugumas priklauso nuo JAV užsienio bei saugumo politikos. Aišku, labai svarbu diplomatinėmis, kitomis pastangomis užtikrinti ir patiems savo saugumą, ieškoti kuo daugiau sąjungininkų ir kuo mažiau priešininkų tam, ko mes siekiame.
Tačiau, įvertinant JAV svarbą Lietuvos saugumui, mus turėtų ypač dominti abiejų kandidatų pozicija būtent šiuo klausimu.
H.Clinton, atrodo, yra tvirtai nusiteikusi tęsti ankstesnę dviejų stambiausių JAV partijų praktiką, kai užsienio ir saugumo politika turėtų būti vykdoma be didesnių korekcijų. Tai yra, jei kalbame apie Baltijos valstybių saugumą ir NATO vaidmenį, H.Clinton tęstų darbus, įgyvendinant NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje sprendimus. Ten visų pozicija buvo aiški: esant kokiai nors grėsmei, Baltijos valstybės ir Lenkija bus ginama, kaip bet kuri kita NATO šalis.
D.Trumpas atrodo nori takoskyros nuo šios pozicijos. Ar ji, vis dėlto, gali suartėti su H.Clinton ir ta tradicine iki šiol JAV dviejų svarbiausių politinių partijų pozicija iki rinkimų, o gal po jų, (jei D.Trumpas būtų išrinktas JAV prezidentu), kol kas galime tik spėlioti. Bet aišku, kad nieko nedarant iš mūsų pusės, D. Trumpo žodžiai, bandantys atskleisti tą takoskyrą ne tik nuo demokrato Barako Obamos, bet ir nuo savo partijos pirmtako George W. Bush politikos, gali pasiųsti neigiamą signalą Rytų pusėn, kur nesuinteresuoti nei Baltijos valstybių saugumu, nei stabilumu. Ten gali būti pažiūrėta į mūsų saugumą, kaip priemonę patikrinti NATO šalių vienybę ir pakirsti visą aljansą.
Vargu, ar galima teigti, kad tai, ką dabar sako D.Trumpas Baltijos valstybių saugumo klausimu yra tik emocionalios, atsitiktinės frazės. Vis labiau aišku, jog kalbama apie tam tikrą naują galimą strategiją JAV užsienio ir saugumo politikoje, kurios esminiai elementai ima vis labiau pasikartoti jo kalbose. Jie jau išryškėjo D.Trumpo interviu tam pačiam „The New York Times“ dienraščiui šį pavasarį. Keista, kad po to tik juokėmės iš šių jo kalbų, kraipėme nustebę galvas ir nieko iš esmės nedarėme. O juk abu D.Trumpo pozicijos esminiai elementai tiesiogiai liečia ir mūsų valstybę.
Pirma, šis kandidatas į JAV prezidentus yra įsitikinęs, kad NATO viduje pasireiškia ekonominė neteisybė JAV atžvilgiu. Ir šiuos jo žodžiuose yra tiesos: įvairiais NATO veiklos etapais paskutiniais dešimtmečiais JAV finansinis indėlis į NATO siekė 66-75 proc., kai tuo tarpu didžioji dalis NATO europinių šalių mažino savo karinį biudžetą.
Čia turėtų prisiimti kaltę ir aukščiausioji Lietuvos valdžia, prieš 5 metus pareiškusi, kad nėra būtina laikytis įsipareigojimo skirti 2 proc. nuo biudžeto, nes tai niekur surašyta. Laimei, pastaraisiais metais požiūris į mūsų valstybės saugumą pasikeitė.
Antras D. Trumpo pozicijos elementas išplaukia iš pirmojo. Jeigu buvimas NATO neatspindi JAV ekonominio intereso, ar yra reikalingas JAV bendrai toks aljansas, ar bent dalyvavimas jame. Taip pat, ar reikia JAV įsipareigoti, kad bus ginamos tiek šalys Centrinėje ir Rytų Europoje, tiek ir Rytų Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose. Gal tegu atsakomybės naštą už tai pasiima regioninės saugumo politikos struktūros.
Šį trečiadienį pasigirdo dar ir trečias elementas šioje pozicijoje. Tiesa, jį reikėtų, matyt, laikyti išvestiniu iš pirmųjų dviejų. „The New York Times“ žurnalisto paklaustas, ar JAV gintų Baltijos valstybes, jeigu mums grėstų Rusijos agresija, D. Trumpas atsakė, kad jis spręstų, tik išnagrinėjęs, ar mūsų šalys įvykdė visus įsipareigojimus JAV atžvilgiu. Kokie tie įsipareigojimai, D. Trumpas nepasakė. Yra Lietuvos įsipareigojimas visų NATO šalių atžvilgiu: skirti 2 proc. krašto apsaugos reikmėms nuo šalies biudžeto. Tai pasiekti planuojama iki 2018 m. Bet, kad ir kaip nebūtų keista, iki šiol nėra bendro partijų susitarimo, kad tai atrodytų ne tik šios valdančiosios koalicijos planai, o visų partijų įsipareigojimu. Dabar gal susitarimą geriau pasirašyti jau po Seimo rinkimų, bet nedelsiant, kai bus aišku, kas į jį pateko.
Ką mes, t.y. Lietuva bei išvykę iš Lietuvos žmonės, gyvenantys JAV, galėtume daryti dabar, girdint šias, nieko gero mūsų šalies saugumui nežadančias D.Trumpo kalbas?
Atsakymas tik tai vienas: ieškoti kelio prie D.Trumpo ir jo komandos narių, bandant įrodyti, kur jie mūsų nuomone klysta bei neįvertina, kaip tokia jų pozicija gali būti žalinga ir JAV, vienai iš įtakingiausių pasaulio valstybių. Kalbėti tik su nueinančiais nuo valdžios Barako Obamos administracijos žmonėmis Baltuosiuose rūmuose, Valstybės departamente, JAV diplomatais, abiejų partijų nariais Kongrese bei Senate nepakanka, nors ir čia galėjo būti daug daugiau pastangų, ypač iš Seimo narių pusės.
D.Trumpas stengiasi parodyti, kad jam neturi įtakos JAV politinis elitas.
Vadinasi, mūsų politikams, diplomatams patiems būtina ieškoti kelių, jeigu ne į D. Trumpą, tai bent jau į jo komandos narius. Pateikti realius faktus, kad Lietuva yra pasirengusi vykdyti savo įsipareigojimus ir galbūt kreiptis, kad jis dar iki rinkimų pakoreguotų savo kalbas, nesėtų abejonių dėl JAV pasirengimo ginti Baltijos šalis.
Dar geriau būtų, jeigu šią žinią D.Trumpui ar jo komandos nariams perduotų mūsų diplomatai kartu su savo kolegomis iš kitų dviejų Baltijos valstybių ir Lenkijos, o esant galimybėms, ir su kolegomis iš kitų Vidurio Europos ar ir Vakarų Europos šalių.
Bet, turint omenyje, kad D.Trumpas save laiko žmonių prezidentu, ypač svarbu aktyvūs veiksmai tautiečių, gyvenančių JAV kartu su kitais pabaltijiečiais, lenkais bei įvairių kitų Vidurio Europos valstybių išeiviais, turinčiais balsavimo teisę Amerikoje.
Jiems talkinti galėtų ir tik dabar atvykusieji į JAV gyventi tautiečiai. Tai galėtų tapti viena svarbiausių mūsų pilietinio aktyvumo veiklos sričių JAV iki lapkričio mėnesio.
Kaip ir bet kuris politikas, D. Trumpas tik tada reaguos į jam išsakomas mintis, jeigu jaus, kad už to stovi daug rinkėjų. Dabar reikia vėl prisiminti tą praktiką, kuri buvo pamatinė lietuvių išeivijos veikloje Amerikoje, kai laiškais, telegramomis, telefono skambučiais, pareiškimais ir peticijomis bendromis pastangomis buvo tiesiog bombarduojami Kongreso ir Senato nariai, valstybės pareigūnai, kad JAV laikytųsi ir neatsitrauktų nuo Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos.
Šį penktadienį JAV ambasada Lietuvoje kviečia Vilniuje, Vašingtono aikštėje linksmai paminėti šios politikos metines. 1940 m. liepos 22 d. buvo priimta Sumner Welles deklaracija, pasmerkusi Baltijos valstybių okupaciją. D.Trumpui ir jo komandos nariams tą istorinį faktą reikia priminti, pažymint, kad būtų labai blogai, jeigu jo išrinkimas į prezidentus reikštų žalią šviesą pakartoti tam, ką JAV tada smerkė.
Ir pastebėti, kad išeiviai iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių negalėtų balsuoti už tokį kandidatą, jeigu jis nepakeis viešai pozicijos dėl būtinybės ginti Baltijos šalis.
